Visuotinės gerovės, ambicingų vilčių ir optimizmo era baigėsi. Laikas pradėti visiems investuoti į kailinius ir iš “vartojimo krepšelio” išmesti iPod’ą. Įvertinti ekonominės klasės privalumus ir prisiminti viešąjį transportą.

Rodos, jau niekas neabejoja, kad atėjo didžioji depresija. Ir tikriausiai sudėtingiausia šioje vietoje yra tai, kad ne vien ekonominiai svertai tai lemia ir lems. Šaltojo karo užuomazgos, tarptautinė įtampa ir žaliavų išgavimo ribotumas gali gana ilgam įvesti pesimizmo dėl ateities. Tai parodo tokį viso ko laikinumą, kad net graudu.

Didžiausi ir gerbiamiausi finansininkų darbdaviai bankrutuoja, analitikų prognozės prigeso, kai kurie ekspertai supranta, kad vis dėlto jie jokie ekspertai, o tik gerai valdo excelį ir daug dirba. Kartu su žaliavų kainomis pakilusius Rusijos sparnus ir ambicijas gali tekti ir nuleisti, o propagandai skirtus pinigus nukreipti savo finansinių institucijų gelbėjimui. Amerikai gali tekti apkarpyti gynybos išlaidas arba spausdinti pinigus. Arabų naftininkai ant šventos dvasios kaupę neįsivaizduojamus kiekius dolerių ir suinvestavę į Ameriką taip pat apturės skaudžią pamoką - jei lengvai ateina, lengvai ir išeina. Lietuvai belieka visa tai stebėti ir laukti naujų rinkimų, kurie aišku nieko gero nežada. Per nacionalinę televizija rodomi rinkimų debatai juokingiau už bet kokias dviračių žinias - žiūriu atsipalaidavimui po darbo. Kai juokas paima iki ašarų, staiga suvoki ir išsigąsti - taigi jie valdo tavo valstybę?!!?

Ko tai mažėja autoritetų. Imi suvokti, kad po velnių, labai daug lemia tik aplinkybės, kurių negali įtakoti net didžiausi pinigai ar matematinė logika.

Nors viena šioje suirutėje aišku, kad pinigų koncentracija vargu ar pasiskirstys plačiau. Kas turėjo labai labai daug, tas turės dar labiau labiau daugiau. Supirkti visokius “Lehman Brothers”, “AIG” ir Merrill Lynch” ar “Morgan Stanley” reikia pinigų, o jų kažkas turi ir dažniausiai jie turi vardus ir pavardes. Po to kai viskas stabilizuosis, pamatysim, kad pasaulio pinigai tapo dar labiau koncentruoti. Ir kad ir kaip to Rusija nepripažintų - ta koncentracija bus Amerikoje.

Kaip kolegos replikuoja, kaip “tikras buržujus” išdrįsau pasiimti 3 (ilgų) savaičių atostogas, kurių su dideliu nekantrumu paskutinėmis dienom buvau pradėjęs laukti. Laukiau atotrūkio nuo Vilniaus, kurio trumpi savaitgaliai jau nebesugebėdavo įgyvendinti. Laukiau, kad galėčiau nukirpti interneto laida, išjungti Outlooką, pamiršti rytinį maršrutą ir kompo slaptažodi. Pagaliau laukiau ganėtinai ilgai ir kruopščiai organizuoto masinio (9 žm.) eurotripo su itališkaisiais FIAT Ducato McLuis Lagan.
Vienintelis dalykas neduoda ramybės - provanciškieji Europos užkampiai, kuriuose teks būti ateinančias savaites neteikia vilčių matyti mūsų krepšinio olimpiečių, duodančiu į kaulus Gazolio ir Brynto drymtymams. Tam reikalui bus žalios maikutės, kurias apsivilkę gurkšnosim koki nors Château aukštaūgių garbei. (duodu žodi - mūsų niekas su vietiniais nesupainios ir ne vien tik iš aprangos). Be abejo, neatmetu galimybes užsivilkti Marseille Olympique spalvas, kuriomis taip bandysim švelninti prancūzakalbių susierzinimą kalbėdami angliškai. Taip pat pažadu nesukelti trinties tarp Amsterdamo aludariu - gersiu abu (Amstel, Heineken), o juo labiau nepralenksiu kavos parduotuvių. Pažadu neišsitraukti Nikono raudonųjų žibintų kvartale, Briugėje suvalgyti šokolado plytą, o Paryžiuje (ir niekur kitur gyvenime) nevilkėti amerikietiškų sneakerių. Pažadu pikniką Eliziejaus laukuose ir kepurines šoki Monblano apylinkėse. Pažadu Alplių papėdėje metro gylyje užkasti lietuviško samagono butelį ir nenakvoti Nicos turčių kvartaluose.

Pažadu turėti gerą laiką.