Daugiakrizė padėtis Lietuvoje prašosi to, ką daugeliui politikos profesionalų sunku ne tik suvirškinti, bet ir nuryti − nori nenori teks dalintis valdžia su technokratais, labai atidžiai klausytis, ką jie sako, atsiprašyti už praeities klaidas ir nesiginčijant linksėti galva.

Ateinančius metus teks prisiminti visus bejausmius ekonominius modelius ir formules, nešališką statistiką ir beširdę logiką. Politinės ambicijos turėtų prigesti, finansų ir ūkio ministrais, įvairiais patarėjais netaps lojalūs partijos liokajai. Tiesiog jie nenorės jais būti (nebent būtų absoliučiai įžūlūs chamai). Kokios nors mokyklos direktoriaus poste įgyti vadybiniai įgūdžiai nepadės ištraukti valstybės iš didžiulio sukrėtimo, priešingai − viešai sužlugdys reputaciją visam likusiam gyvenimui.

O technokratams, ekonomikos / finansų profesionalams, teks įrodyti patriotiškumą, nesavanaudiškumą ir (atsiprašau už stiprų pasakymą) − kiaušinių stiprumą.

Ar tai įmanomas scenarijus? Manau, kitos išeities nėra. Paskubėsiu palinkėti jiems sėkmės.

Visuotinės gerovės, ambicingų vilčių ir optimizmo era baigėsi. Laikas pradėti visiems investuoti į kailinius ir iš “vartojimo krepšelio” išmesti iPod’ą. Įvertinti ekonominės klasės privalumus ir prisiminti viešąjį transportą.

Rodos, jau niekas neabejoja, kad atėjo didžioji depresija. Ir tikriausiai sudėtingiausia šioje vietoje yra tai, kad ne vien ekonominiai svertai tai lemia ir lems. Šaltojo karo užuomazgos, tarptautinė įtampa ir žaliavų išgavimo ribotumas gali gana ilgam įvesti pesimizmo dėl ateities. Tai parodo tokį viso ko laikinumą, kad net graudu.

Didžiausi ir gerbiamiausi finansininkų darbdaviai bankrutuoja, analitikų prognozės prigeso, kai kurie ekspertai supranta, kad vis dėlto jie jokie ekspertai, o tik gerai valdo excelį ir daug dirba. Kartu su žaliavų kainomis pakilusius Rusijos sparnus ir ambicijas gali tekti ir nuleisti, o propagandai skirtus pinigus nukreipti savo finansinių institucijų gelbėjimui. Amerikai gali tekti apkarpyti gynybos išlaidas arba spausdinti pinigus. Arabų naftininkai ant šventos dvasios kaupę neįsivaizduojamus kiekius dolerių ir suinvestavę į Ameriką taip pat apturės skaudžią pamoką - jei lengvai ateina, lengvai ir išeina. Lietuvai belieka visa tai stebėti ir laukti naujų rinkimų, kurie aišku nieko gero nežada. Per nacionalinę televizija rodomi rinkimų debatai juokingiau už bet kokias dviračių žinias - žiūriu atsipalaidavimui po darbo. Kai juokas paima iki ašarų, staiga suvoki ir išsigąsti - taigi jie valdo tavo valstybę?!!?

Ko tai mažėja autoritetų. Imi suvokti, kad po velnių, labai daug lemia tik aplinkybės, kurių negali įtakoti net didžiausi pinigai ar matematinė logika.

Nors viena šioje suirutėje aišku, kad pinigų koncentracija vargu ar pasiskirstys plačiau. Kas turėjo labai labai daug, tas turės dar labiau labiau daugiau. Supirkti visokius “Lehman Brothers”, “AIG” ir Merrill Lynch” ar “Morgan Stanley” reikia pinigų, o jų kažkas turi ir dažniausiai jie turi vardus ir pavardes. Po to kai viskas stabilizuosis, pamatysim, kad pasaulio pinigai tapo dar labiau koncentruoti. Ir kad ir kaip to Rusija nepripažintų - ta koncentracija bus Amerikoje.