Pasveikęs Stevas Jobsas ėmėsi naujo Apple projekto nelabai pretenzingu pavadinimu iPad. Įprastu ir patikrintu stiliumi stipriai nukraujavusių pasaulio vartotojų teismui pristatytas planšetinis kompiuteris. Rodos, nieko naujo, tiesiog nauja forma, bet tuo ir nuostabus visas Apple portfolio, tuo jis įdomus ir pasaulio žiniasklaidai bei komentatoriams.

Šį produktą lydintys straipsniai liečia kitą daug kam jautrią temą – ar iPad gali pakeisti knygas, taip kaip iPod pakeitė CD? Istorija ir praktika rodo, kad Apple sugeba keisti vartotojų įpročius ir technologijų naujoves priartinti estetikos ir emocijų kanalais. Visgi ar įmanoma pasipriešinti spausdintinių knygų kultūrai, kurios šaknys siekia kone 600 metų?

Šia kryptimi ramiai ir kryptingai dirba Amazon su Kindle, Sony su Reader, Nintendo DS, kurie sutalpina tūkstančius elektroninių knygų delninio kompiuterio ekrane. Tačiau tai netampa masišku reiškiniu. Gal kas paprieštarautų, kad kažin, ar prognozės apie 6 milijonų elektroninių knygų skaitytuvų pardavimą 2010-aisiais neliudija masiškumo, tačiau ar bent vienas jūsų pažįstamas turi tokį įrenginį? Vienas turi? Pasisekė!

Vis dėlto jeigu šios rinkos imsis tokie galingi pardavimo kanalai kaip iTunes ar Google, pasaulis neliks to nepastebėjęs. Juolab, kad mūsų dienotvarkė stipriai skaitmenizuojasi. Knygų skaitymas elektroniniu formatu gali tapti truputi bauginančios realybės, kur esam „nuolat prisijungę“, papildymu. Kaip rašo Tim Adams Šiaurės Atėnuose išspausdiname straipsnyje, “vienas veiksmas internete veda prie kito”, mes esame nuolatiniame „žiediniame“ procese priešais kompiuterio ekraną., t.y. “jeigu sektume savo internete aplankytų vietų istoriją, atrastume ne naratyvą, o pasikartojimus”. Taigi knyga arba lieka nuošalyje, arba įtraukiama į elektroninių (žalingų?) įpročių rinkinį kartu su YouTube, Twitter ir kitais. Nuostabu, jeigu tai pasitarnaus knygų skaitomumui ir prieinamumui didinti. Tačiau tas pats autorius klausia, ar toks skaitytojas „turės valios perskaityti ekrane didžiuosius socialinius romanus“? (apie dabartinių moksleivių dėmesio stoką jau esu rašęs).

Tačiau yra nenuginčijamų pliusų, kuriais aukštai iškėlę mojuos minėtų įmonių rinkodaros specialistai: a) knygos bus pigesnės, b) smarkiai padidės jų kiekis, c) bus atrasti nauji plunksnos (šiuo atveju skamba keistai) talentai, d) pasak The Economist, tai galbūt išgelbės laikraščių pramonę, e) galiausiai miškas padėkos.

Taigi yra vienintelė kliūtis – “skaitymo akto fiziškumas”. Na, ir milžiniška spaudos pramonės mašina, kuri puikiai suvokia savo tragiškumą.

Paskutiniu metu, dėl netolimos ateities planų, tenka susidurti su Bažnyčios žodžio skleidėjais. Kažko labai nepagalvokite, viskas žymiai paprasčiau.

Vis tik leidau sau prieiti gana aiškios išvados, kad Bažnyčios nepopuliarumą šiuolaikinėjė visuomenėje lemia ne jos archaiškumas, nelankstumas, o diletantiški jos pasekėjai ir tikėjimo mokytojai. Per daug tiesmukai suprantama religijos gyvenimo būdo filosofija ir taisyklės, dogmos leidžia ją labai lengvai kritikuoti už logikos trūkumą ir neatitikimą šiandienos pasauliui. Nestiprūs šios filosofijos žinovai į tai dažnai atsako pykčiu ir bediviškumu, nors teologijos intelektualai kiekvienos Ievos pradą istorijoje lengvai sutalpintu kartu su Darvino teorijomis.

Kaip tik skaitau knygą “Žemės druska”, apie Krikščionybę ir katalikų bažnyčia XXI amžiuje. Knyga paremta pokalbiu su Josephu Ratzingeriu arba geriau žinomu Popiežiumi Benediktu XVI. Šis žmogus, kaip  žinia, prieš tapdamas aukščiausio rango Romos bažnyčios vadovu, 14 metų buvo antras pagal ranga žmogus Vatikane - Romos Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas. Jis būdamas trisdešimties apsigynė teologijos daktaro laipsnį, o jo auditorijos būdavo sausakimšos. Kalba bene septyniomis kalbomis, yra didelis Mozarto gerbėjas, galėtų lengvai diskutuoti su Kantu ar Nietzsche, yra Katalikų bažnyčios Katekizmo autorius (viena populiariausių knygų pasaulyje) ir įdomus faktas - bažnyčios reformatorius. Antrąjame Vatikano susirinkime (iš viso istorijoje ir buvo tik du) parašė kalbą, kuri pakeitė jo ir viso bažnyčios tikėjimo eigą.

Benediktas XVI savo intelektualiais ir argumentuotais atsakymais į kietus knygos autoriaus klausimus, parodo, kad Romos katalikybė yra pakankamai aukšto kalibro filosofijos rūšis, kuriai galima pritarti ar galima neigti, tačiau tai gyvenimo būdo aprašas, kuris prasidėjo ne nuo Ievos ir Adomo, o nuo I a.

Pats esu krikščionis iš paveldėtos tradicijos, tad man Bažnyčia ir yra labiau graži tradicija nei gyvenimo teisynas. Tačiau intelektualių jos tarnų pasisakymus visada malonu girdėti.

Neseniai skaičiau kunigo, pranciškono Juliaus Sansnausko paskaitos (organizuotos lrytas.lt ir VU TSPMI) motyvus, kurioje puikiai perteikiama krizinė dvasia pasakojant apie Bokšto gatvėje buvusios parduotuvės vitriną ir jos nuogus manekenus, kurie pakilimo laikotarpyje mūvėjo brangiais G-star džinsais. Bet čia tarp kitko. Iki