Finansų rinkos vėl kunkuliuoja. Kunkuliuoja košė, kurią šį kartą užvirė demokratijos tėvynė. Įdomiausia tai, kad iš tikrųjų ji verda jau metų metais, tik va niekas nesiuntė išorės auditorių į svetimą šalį. Šalį, kurioje normalu nemokėti mokesčių. Aš kalbu apie Graikiją.

Užkliuvo labai įdomus, netgi šmaikštus Suzanne Daley („Greek Wealth Is Everywhere but Tax Forms“ New York Times 2010 05 02) straipsniukas apie graikų nacionalinius ypatumus mokesčių klausimu.

Graikijoje per metus nesumokama maždaug 30 milijardų eurų mokesčių ir tai beveik normalu. Nemokėti mokesčių yra kultūros dalis, paprotys, taip sakant. Kone kaip Lietuvoje, tik dar blogiau. Būsi sąžiningas, liksi nesuprastas. Apgaudinėjama pigiais triukais, kuriuos įgalina pati primityviausia mokesčių deklaravimo ir šiaip surinkimo sistema. Pvz., savo pajamas deklaruoji (ir nuo jų mokesčius sumoki) tiesiog įvesdamas skaičių į deklaracijos eilutę. Niekas neklausia, kodėl tik tiek, nes nelabai yra kaip ir patikrint. Viešųjų finansų surinkimo politika tagiškoje padėtyje.

„Fakelaki“ – vokeliai su kyšiais, pagrindinis gydytojų, gyvenančių prestižiškiausiuose Atėnų rajonuose, pajamų šaltinis. Deklaracijos eilutėse jie daugių daugiausia nurodo 35 tūkst. litų metines pajamas, kurios, pasirodo, siekia minimumo riboženklį, iki kurio apskritai atleidžiama nuo mokesčių. Kuo jau kuo, bet bent jau neapmokestinamais minimumais mes skiriamės.

Graikijoje visada yra dvi kainos su sąskaita ir be jos, ir tai yra pradedant mechaniku, baigiant advokatu. Ir tt, ir pan.

Ir visam tam yra daugybė priežasčių, tačiau Suzanne Daley rašo, kad viena svarbesnių yra tai, kad graikai valdžią laiko priešu (nuo Turkijos okupacijos laikų).

Viskas kažkur labai pažįstama?

Skirtumas tik tas, kad pas mus mažiau durnių, deginančių bankus, kuriuose žūsta žmonės, mažiau saulės, todėl dirbam visą darbo dieną, ir daugiau noro išlipti iš autsaiderių sąrašo.

Man visada būna labai keistas logikos prieštaringumas, kuriuo labai dažnai pasižymi pikti žmonės, kurie grūmodami gina kokią nors tiesą. Pvz. vienas graikas tv ekrane rėžia audringą komentarą užsienio žurnalistei, kad ‘okupantas’ Tarptautinis valiutos fondas ir jo parankiniai iš ES skolina valstybei didžiulius pinigus, kuriuos su didžiūlėm palūkanom turės gražinti jie ir jų vaikai. Tuo pat metu užmeta savo Vyriausybei, kad kelia mokesčius ir karpo biudžetą. So..?

Dar geriau skamba priekaištai Vokietijai, kuri pasiruošus už savo mokesčių mokėtojų pinigus švirkštelti milijardinės injekcijos į merdinčią Graikijos sistemą. Tas pats, kas gauti į snukį, gelbėjant skestantįjį.

Kam galvot, jei galima baliavot. Tik tas balius jau seniai pasibaigęs.

Pasveikęs Stevas Jobsas ėmėsi naujo Apple projekto nelabai pretenzingu pavadinimu iPad. Įprastu ir patikrintu stiliumi stipriai nukraujavusių pasaulio vartotojų teismui pristatytas planšetinis kompiuteris. Rodos, nieko naujo, tiesiog nauja forma, bet tuo ir nuostabus visas Apple portfolio, tuo jis įdomus ir pasaulio žiniasklaidai bei komentatoriams.

Šį produktą lydintys straipsniai liečia kitą daug kam jautrią temą – ar iPad gali pakeisti knygas, taip kaip iPod pakeitė CD? Istorija ir praktika rodo, kad Apple sugeba keisti vartotojų įpročius ir technologijų naujoves priartinti estetikos ir emocijų kanalais. Visgi ar įmanoma pasipriešinti spausdintinių knygų kultūrai, kurios šaknys siekia kone 600 metų?

Šia kryptimi ramiai ir kryptingai dirba Amazon su Kindle, Sony su Reader, Nintendo DS, kurie sutalpina tūkstančius elektroninių knygų delninio kompiuterio ekrane. Tačiau tai netampa masišku reiškiniu. Gal kas paprieštarautų, kad kažin, ar prognozės apie 6 milijonų elektroninių knygų skaitytuvų pardavimą 2010-aisiais neliudija masiškumo, tačiau ar bent vienas jūsų pažįstamas turi tokį įrenginį? Vienas turi? Pasisekė!

Vis dėlto jeigu šios rinkos imsis tokie galingi pardavimo kanalai kaip iTunes ar Google, pasaulis neliks to nepastebėjęs. Juolab, kad mūsų dienotvarkė stipriai skaitmenizuojasi. Knygų skaitymas elektroniniu formatu gali tapti truputi bauginančios realybės, kur esam „nuolat prisijungę“, papildymu. Kaip rašo Tim Adams Šiaurės Atėnuose išspausdiname straipsnyje, “vienas veiksmas internete veda prie kito”, mes esame nuolatiniame „žiediniame“ procese priešais kompiuterio ekraną., t.y. “jeigu sektume savo internete aplankytų vietų istoriją, atrastume ne naratyvą, o pasikartojimus”. Taigi knyga arba lieka nuošalyje, arba įtraukiama į elektroninių (žalingų?) įpročių rinkinį kartu su YouTube, Twitter ir kitais. Nuostabu, jeigu tai pasitarnaus knygų skaitomumui ir prieinamumui didinti. Tačiau tas pats autorius klausia, ar toks skaitytojas „turės valios perskaityti ekrane didžiuosius socialinius romanus“? (apie dabartinių moksleivių dėmesio stoką jau esu rašęs).

Tačiau yra nenuginčijamų pliusų, kuriais aukštai iškėlę mojuos minėtų įmonių rinkodaros specialistai: a) knygos bus pigesnės, b) smarkiai padidės jų kiekis, c) bus atrasti nauji plunksnos (šiuo atveju skamba keistai) talentai, d) pasak The Economist, tai galbūt išgelbės laikraščių pramonę, e) galiausiai miškas padėkos.

Taigi yra vienintelė kliūtis – “skaitymo akto fiziškumas”. Na, ir milžiniška spaudos pramonės mašina, kuri puikiai suvokia savo tragiškumą.