“Lietuvos politikoje atėjo laikas lūžiui, kai jaunesni žmonės turi prisiimti didesnę atsakomybę“, - Gitanas Nausėda, ekonomikos analitikas.

Pagalvojau, tas jaunimas tai čia kas?

Nepriklausomybės vaikams dar negalima net alkoholio pardavinėti.

Mano karta sakyčiau gerokai per jauna politikai. Laikausi požiūrio, kad politikoje turi dalyvauti žmogus, kuris įdėjo pakankamai svarų indėlį visuomenei ne politikos erdvėje, realizavęs save realiuose darbuose.

30-mečiai? Ir tarp jų dar ne visi suspėjo pasireikšti. Tegul lėtėjančią Lietuvos ekonomiką gaivina. Be to, politikoje mažai mokama, privačiame sektoriuje jie labiau reikalingi. Politika, iš principo, parazituojantis sluoksnis, išlaikytiniai, tai negi jaunimui, vos mokslus valstybės lėšomis pabaigus, į pensiją eiti?

40-mečiai? Taigi visi jie mokslus baigė tarybinėje struktūroje. Kokių naujovių iš jų tikimąsi?

Na, taip, yra atskiru charizmatiškų personalijų visose kartose, bet tai kuo čia dėtas jaunimas.
Jaunimas nemoka politikuoti. Jiems dar reikia išmokti tokių frazių kaip: “reikalingas strateginis mąstymas”, “reikalingi kompleksiniai sprendimai”, “gili analizė”, “valstybinis požiūris”, “tvarka ir teisingumas”, “sustabdysime suvešėjusią nomenklatūra”.

“Radikalaus valstybės raidos lūžio pagrįstai tikiuosi iš jaunimo – aš įžvelgiu jame labai stiprią, savitą kartą, pragmatišką ir negailestingą, kurios vertybių sistema – labai aiški. Jie tiesiog „nuneš“ visą mūsų kartą drauge su politikais, verslininkais, mūsų madomis ir ydomis. Manau, jiems taps pavaldi nemąstanti, neprogresyvioji masė ir jie valstybėje pastatys proto piramidę”, -Aidas Giniotis (aktorius, režisierius, kompozitorius)

Na, ši paskutinė mintis, vis dėlto, labai padrąsinanti.

Ambicijos yra tarsi turbo variklis vežantis visą mūsų, beprotiškai besisukantį, didįjį gaublį. Kaip ten sakė Salvadoras Dali (?): “protas be ambicijų, kaip paukštis be sparnų”.
Aš pats giliai įsitikinęs,kad didžioji dalis sėkmingų įvykių mano gyvenime buvo sąlygoti stiprių ambicijų. Neretai jos didesnės, nei pastangos.
Netgi blog‘o prisistatyme kalbu apie ambicijas, tačiau dažnai mane užklumpa ir kitas girdėtas posakis:”Dauguma žmonių pasiektu sėkmę mažuose dalykuose, jeigu neįklimptų savo didelėse ambicijose”.

Ambicijų griaunamasis poveikis gana žiauriai pasireiškė finansiniame sektoriuje visame pasaulyje. Kodėl kilo JAV finansų krizė? Nes ambicijų pripumpuoti jauni finansų analitikai, konsultantai gauna bonusus už tai, kad padarytų bankui pelnų augimus. Norėčiau pabrėžti - ne pelnus, o pelnų augimus. Nesvarbu, kad rinka persotinta, rizikinga, įkaitusi - jie vistiek turi augti, kitaip nepasieks jiems iškeltų/išsikeltų target‘ų, o tuo pačiu ir šimtatūkstaninių premijų, už kurias galėtų nusipirkti naują Dodge Viperį.

Visi neprofesionalūs investuotojai, turintys atliekamo casho, suinvestuoja ten, kur finansų analitikai pritempė prognozes įspūdingais P/E rodikliais, nors visai neaišku koks P/E yra geras ir koks blogas. Viskas priklauso nuo optimizmo ir ambicijų laipsnio.

Vienas toks ambicinguolis Džeromas Kalvielis vos nesužlugdė vienos iš svarbiausių Europos finansinių institucijų,seniausio Prancūzijos banko “Societe Generale”. Įdomiausia, kad jis pareiškė, jog “nedarė nieko, ko nedarė kiti”.

Ech, mes visi bjauriai, juokingai ambicingi, tad pridėsiu dar vieną citatą: “Visos ambicijos yra teisėtos išskyrus tas, kurios pakyla aukščiau žmonijos kančių ar patiklumo”-William Congreve (anglų dramaturgas).

Todėl man ir nepatinka visi šių dienų politikos/verslo vyksmai, kur nepamatuotos ambicijos kamuoja net brandaus amžiaus vyrus.