Specialiai nerašiau tokio posto pavadinimo, kad iš jo būtų matoma mano nuomonė apie šį renginį.

Dvejojau, ar eiti į BLOGin “Tinklaraščių ir interneto ir konferenciją” - buvo darbo diena, buvo ir pačio darbo, tad taip ir neapsisprendžiau, o tebedvejodamas nuėjau gerokai po pietų į 14:15 prasidėjusią programos dalį - MySpace: The Future of Social Networking.

Pirmas įspūdis, t.y. išorė, buvo neBLOGa: nemažai dalyvių, viskas gražiai sudėliota, suorganizuota, gal kiek per daug brukamos reklamos, bet tai netrukdė, o malonios dovanėlės kiekvienam dalyviui netgi pradžiugino (tiesa, per išsiblaškymą palikau jas ant kėdės). Tačiau nusivylimas atėjo kartu su pačios konferencijos turiniu. Turėčiau pabrėžt, kad konferencijos organizatoriai vargu ar čia kuo kalti. MySpace atstovai iš Suomijos Jonas Nyvang ir Riku Vassinen, kurie, tikėjausi, papasakos apie “future social networking” ir suteiks gerų minčių mano magistro darbui ar šiaip bendrų įžvalgų, pasirodė kaip paaugliai blogeriai, kurie turi “net tris blogus” (nesuvokiu, kam tai reikalinga). Būdami tik paviršutiniškai susipažinę su socialinių tinklų ateities vizijomis, jie nepasakė nieko, absoliučiai nieko, ko nežinotų susirinkusi publika. Sužinojom tik jau visiems žinomą faktą, kad MySpace, bent jau kol kas, niekam tikęs reikalas ir visai nepopuliarus Lietuvoje.

Tada atėjo Irenos Smetonienės eilė pakritikuoti tinklaraščių kalbą. Nieko ponios VLKK pranešimui netrūko - tik publikai kažko trūko. Reakcija į skaidrėse pasirodžiusius NEVARTOTINUS žodžius “px”, “nx” “krc” buvo paaugliška, švelniai tariant. Aišku, paaugliška buvo ir Smetonienės pozicija manyti, kad toks kontekstas sudaro blogosferos turinį. Tik dvejetukininkai žaidžiantys vaikai taip rašo ir jie nelabai kam įdomūs, kam išvis tam skirti dėmesio. Čia tas pats kas Minedą apdovanoti blogiausiu Lietuvos dainininku.

Mačiau dar ir Virginijaus Savukyno pranešimą apie diletantų kultūrą, siejamą su Web 2.0. Buvo įdomu, ne su viskuo sutinku, bet susirinkusiai auditorijai tai buvo taikli kalba be skaidrių.

Paskutinė programos dalis, kurią iškentėjau, buvo diskusija “Verslas ir tinklaraščiai”. Visa kas ten buvo išdiskutuota, tai dalyvių prisistatymas, tad laukiau jos pabaigos, kad galėčiau pakilti nuo savo kėdės ir eiti džiaugtis gražiu oru ir atėjusiu savaitgaliu.

Šiek tiek gailiuosi nematęs, Aurelijaus Katkevičiaus ir Gauminos vado ir tikrai gailiuosi gaišęs laiką tam ką mačiau.

Po šios konferencijos giliai suvokiau, kad aš nepriskiriu savęs prie blogerių judėjimo (ar kaip jį pavadint), kuris vis dar yra pakankamai paaugliškas, per daug pragmatiškas, siekiantis reitingų, kažkokio listingavimo, dažniausiai pramoginis ir diletantiškas. Aišku, šis reiškinys tik brandos fazėje, tad kol kas visa tai atleidžiama. Paklaustumėt kodėl aš rašau tinklaraštį? Tai yra mano langas internete, kuriame neslepiama mano pavardė ir netgi profesinė biografija. Tai yra mano profilis, kuris randamas įvedus Google mano vardą ir pavardę.Mano tinklaraštis ne svetimiems, o saviems ir tiems, kas su manim vienokiu ar kitokiu būdu susidūrė ar žada susidurti.

Viešumas tai savikontrolė ir užprogramuotas skaidrumas, pagalvojau… Neabejotinai, yra tokiu, kurie viešumoje demonstruoja savo, švelniai tariant, intelekto trūkumus, kaip kad kokia tūla nijole iš bžesko teatro ir pan. Bet tai nėra nevalingas procesas, viešumoje mes dažniausiai esamo tokie, kokiais mes norime būti, jeigu to nesugadina jaudulys, įvairūs kompleksai ir baimės. Aš drįsčiau suabejoti ar politikai rinkėjų tribūnose giedantys apie idealią tvarką ir teisingumą, kalba tuo metu tuo netikėdami. Tačiau, nusileidus viešumo uždangai, jis vėl pavirsta niekam nematomu ir negirdimu eiliniu piliečiu su savo ydomis ir pagundomis. Jeigu garantuoti nuolatinį viešumą, nekiltų karai, nes būtų sunku nuslėpti tikruosius jo motyvus…garsiai pagalvojau. Nebūtų korupcijos, nes akivaizdūs jos įrodymai būtų matomi tavo gimdytojams ir vaikystės draugams…. vėl garsiai mąstau.

Man buvo labai įdomus dr. Kuodžio straipsnis apie “parodomąjį vartojimą”, kuris nors ten ir kritikuojamas, tačiau aš jame įžvelgiu viešumo, kaipo reiškinio privalumus. Pasirodo žmonės “didžiuosius vartojimo aktus” atlieka viešai, kitiems stebint. “Iš tikrųjų, daugumai žmonių, nors tą viešai pripažinti ir vengia, patinka mėgautis nekilnojamojo turto objektų skaičiumi, prabangesniu automobiliu, drabužiais, prašmatniomis laisvalaikio leidimo formomis ar patekimu į kokį stiliaus žurnalą”. “Vyksta didžiulis mūšis už statusą”, “žmogui svarbios ne tik jo pajamos, bet ir jo santykinės pajamos, palyginti
su kitais visuomenės nariais”, juk dabar ir mokytojai reikalauja to, kad gautų daugiau už kitus. Taigi, viešumas skatiną konkurenciją, žmonės stengiasi uždirbti vis daugiau ir daugiau, iš esmės, dėl to, kad tai matytų kiti. O juk tai yra šiuolaikinės ekonomikos variklis, o šiuolaikinės ekonomikos politika, bent jau civilizuotuose kraštuose kuria gerovę…. na, vartojamąją gerovę.

Tačiau kodėl to nepakreipus ir į kitus gerovės elementus - meilę, intelektą, dvasinį turtą (kad ir kas jis būtų), žinias, mokslą, meną, skonį, ekologiją, etiką ir t.t. Kuo stipresnis viešumas, tuo šie dalykai teoriškai turėtų sustiprėti, nors jis bus ir parodomasis, bet visgi bus, o tai jau pasiekimas.

Technologijos šiais laikais leidžia realizuoti viešumą, kuo pilnesne šia žodžio prasme. Juk jau dabar didžiąją dalį informacijos galima patikrinti internete. Kaip Verslo klasėje cituojamas D. Vaarikas (Estijos komunikacijos strategas) “nesvarbu, ar tu to nori, ar ne, dabartinėje visuomenėje visi esame skaidrūs visiems, kas nori į mus iš arčiau pažiūrėti. Ir kiekvienas gali apsispręst, ar tu sieki greitos naudos, ar sukurti ką nors vertinga”. Ne taip seniai, rašiau apie techninę savotiško viešumo realizacijos formą.

Pacituosiu pats save, iš rašliavos apie internetinio viešumo įtaką karjerai ir gyvenimui:
“kodėl žiūrima iš pragmatinių individo pozicijų? Žiūrėkim į tai kaip į nesumeluotos biografijos juodraštį, kuris padeda pažinti žmogų visiems skaityti mokantiems ir kalbą suprantantiems”

Be abejo, kaip ir viskas turi trūkumų ir nusipelno kritikos, bet trūkumus dažniausiai galima pašalinti.