Visuotinės gerovės, ambicingų vilčių ir optimizmo era baigėsi. Laikas pradėti visiems investuoti į kailinius ir iš “vartojimo krepšelio” išmesti iPod’ą. Įvertinti ekonominės klasės privalumus ir prisiminti viešąjį transportą.

Rodos, jau niekas neabejoja, kad atėjo didžioji depresija. Ir tikriausiai sudėtingiausia šioje vietoje yra tai, kad ne vien ekonominiai svertai tai lemia ir lems. Šaltojo karo užuomazgos, tarptautinė įtampa ir žaliavų išgavimo ribotumas gali gana ilgam įvesti pesimizmo dėl ateities. Tai parodo tokį viso ko laikinumą, kad net graudu.

Didžiausi ir gerbiamiausi finansininkų darbdaviai bankrutuoja, analitikų prognozės prigeso, kai kurie ekspertai supranta, kad vis dėlto jie jokie ekspertai, o tik gerai valdo excelį ir daug dirba. Kartu su žaliavų kainomis pakilusius Rusijos sparnus ir ambicijas gali tekti ir nuleisti, o propagandai skirtus pinigus nukreipti savo finansinių institucijų gelbėjimui. Amerikai gali tekti apkarpyti gynybos išlaidas arba spausdinti pinigus. Arabų naftininkai ant šventos dvasios kaupę neįsivaizduojamus kiekius dolerių ir suinvestavę į Ameriką taip pat apturės skaudžią pamoką - jei lengvai ateina, lengvai ir išeina. Lietuvai belieka visa tai stebėti ir laukti naujų rinkimų, kurie aišku nieko gero nežada. Per nacionalinę televizija rodomi rinkimų debatai juokingiau už bet kokias dviračių žinias - žiūriu atsipalaidavimui po darbo. Kai juokas paima iki ašarų, staiga suvoki ir išsigąsti - taigi jie valdo tavo valstybę?!!?

Ko tai mažėja autoritetų. Imi suvokti, kad po velnių, labai daug lemia tik aplinkybės, kurių negali įtakoti net didžiausi pinigai ar matematinė logika.

Nors viena šioje suirutėje aišku, kad pinigų koncentracija vargu ar pasiskirstys plačiau. Kas turėjo labai labai daug, tas turės dar labiau labiau daugiau. Supirkti visokius “Lehman Brothers”, “AIG” ir Merrill Lynch” ar “Morgan Stanley” reikia pinigų, o jų kažkas turi ir dažniausiai jie turi vardus ir pavardes. Po to kai viskas stabilizuosis, pamatysim, kad pasaulio pinigai tapo dar labiau koncentruoti. Ir kad ir kaip to Rusija nepripažintų - ta koncentracija bus Amerikoje.

Ambicijos yra tarsi turbo variklis vežantis visą mūsų, beprotiškai besisukantį, didįjį gaublį. Kaip ten sakė Salvadoras Dali (?): “protas be ambicijų, kaip paukštis be sparnų”.
Aš pats giliai įsitikinęs,kad didžioji dalis sėkmingų įvykių mano gyvenime buvo sąlygoti stiprių ambicijų. Neretai jos didesnės, nei pastangos.
Netgi blog‘o prisistatyme kalbu apie ambicijas, tačiau dažnai mane užklumpa ir kitas girdėtas posakis:”Dauguma žmonių pasiektu sėkmę mažuose dalykuose, jeigu neįklimptų savo didelėse ambicijose”.

Ambicijų griaunamasis poveikis gana žiauriai pasireiškė finansiniame sektoriuje visame pasaulyje. Kodėl kilo JAV finansų krizė? Nes ambicijų pripumpuoti jauni finansų analitikai, konsultantai gauna bonusus už tai, kad padarytų bankui pelnų augimus. Norėčiau pabrėžti - ne pelnus, o pelnų augimus. Nesvarbu, kad rinka persotinta, rizikinga, įkaitusi - jie vistiek turi augti, kitaip nepasieks jiems iškeltų/išsikeltų target‘ų, o tuo pačiu ir šimtatūkstaninių premijų, už kurias galėtų nusipirkti naują Dodge Viperį.

Visi neprofesionalūs investuotojai, turintys atliekamo casho, suinvestuoja ten, kur finansų analitikai pritempė prognozes įspūdingais P/E rodikliais, nors visai neaišku koks P/E yra geras ir koks blogas. Viskas priklauso nuo optimizmo ir ambicijų laipsnio.

Vienas toks ambicinguolis Džeromas Kalvielis vos nesužlugdė vienos iš svarbiausių Europos finansinių institucijų,seniausio Prancūzijos banko “Societe Generale”. Įdomiausia, kad jis pareiškė, jog “nedarė nieko, ko nedarė kiti”.

Ech, mes visi bjauriai, juokingai ambicingi, tad pridėsiu dar vieną citatą: “Visos ambicijos yra teisėtos išskyrus tas, kurios pakyla aukščiau žmonijos kančių ar patiklumo”-William Congreve (anglų dramaturgas).

Todėl man ir nepatinka visi šių dienų politikos/verslo vyksmai, kur nepamatuotos ambicijos kamuoja net brandaus amžiaus vyrus.