Buvo laikotarpis, kai mano su darbine veikla susijusios pajamos buvo ne kažką didesnės (kaikuriais atvejais mažesnės) už spekuliatyvų su finansiniais instrumentais susijusį pinigų prieaugį. T.y. pinigai darė didesnius pinigus nei mano išsilavinimas, intelektas, patirtis, aktyvioji kasdieninė darbinė veikla - vienokia ar kitokia pridėtinė vertė visuomenei. Argi tai buvo normalu? Jokiu būdu. Kaip parodė laikas, tai buvo pakankamai išsigimėliška ir tai atsirūgo su kaupu. Tai atitrūko nuo civilizuoto/normalaus pasaulio santvarkos esmės ir logiško jos darinio. Kaip pasakė Europos vedlys Sarkozy: “kapitalizmas - tai ne spekuliantui suteikta pirmenybė. Tai pirmenybė, suteikta verslininkui, tai atlygis už darbą, pastangas, iniciatyvą”. Ačiū alfa.lt už išverstą N. Sarcozy kalbą, kurią siūlau perskaityti visiems savo pažįstamiems. Kažkada rašiau, kad optimizmo amžius baigėsi, tačiau klydau. Klydau dėl savokos “optimizmas” - jis jokiu būdu neturėtų niekur dingti. Tai būtų pats blogiausias krizės scenarijus. Dingti turėtų žaidimas, finansinė kazino su laukinėm taisyklėm ir pervertinti lūkesčiai. Pinigus reikės užsidirbti kuriant pridėtinę vertę. Finansinės institucijos turės tai skatinti - bet vitaminais, o ne cheminiais steroidais. Nes jais pripumpuotas galiūnas susiduria su potencijos problemomis, o tai, kaip žinia, nepadeda gimti vaikams. Taigi galiu tik užtvirtinti draugo komentarą, kad reikės daugiau dirbti, kurti, o ne pasiduoti krizės nuotaikai ir pesimizmo apimtiems laukti geresnių laikų, kol vėl galėsim daryt tą patį. Reikia dalyvauti kapitalizmo vystymesi, o ne jį stebėti ir vertinti, kaip tai darėm iki šiol. Modernizuokim ūkį, efektyvinkim darbo jėgą. Ir sumažinkim lūkesčių koeficientą iš investicijų vertinimo formulių.

Daugiakrizė padėtis Lietuvoje prašosi to, ką daugeliui politikos profesionalų sunku ne tik suvirškinti, bet ir nuryti − nori nenori teks dalintis valdžia su technokratais, labai atidžiai klausytis, ką jie sako, atsiprašyti už praeities klaidas ir nesiginčijant linksėti galva.

Ateinančius metus teks prisiminti visus bejausmius ekonominius modelius ir formules, nešališką statistiką ir beširdę logiką. Politinės ambicijos turėtų prigesti, finansų ir ūkio ministrais, įvairiais patarėjais netaps lojalūs partijos liokajai. Tiesiog jie nenorės jais būti (nebent būtų absoliučiai įžūlūs chamai). Kokios nors mokyklos direktoriaus poste įgyti vadybiniai įgūdžiai nepadės ištraukti valstybės iš didžiulio sukrėtimo, priešingai − viešai sužlugdys reputaciją visam likusiam gyvenimui.

O technokratams, ekonomikos / finansų profesionalams, teks įrodyti patriotiškumą, nesavanaudiškumą ir (atsiprašau už stiprų pasakymą) − kiaušinių stiprumą.

Ar tai įmanomas scenarijus? Manau, kitos išeities nėra. Paskubėsiu palinkėti jiems sėkmės.