Specialiai nerašiau tokio posto pavadinimo, kad iš jo būtų matoma mano nuomonė apie šį renginį.

Dvejojau, ar eiti į BLOGin “Tinklaraščių ir interneto ir konferenciją” - buvo darbo diena, buvo ir pačio darbo, tad taip ir neapsisprendžiau, o tebedvejodamas nuėjau gerokai po pietų į 14:15 prasidėjusią programos dalį - MySpace: The Future of Social Networking.

Pirmas įspūdis, t.y. išorė, buvo neBLOGa: nemažai dalyvių, viskas gražiai sudėliota, suorganizuota, gal kiek per daug brukamos reklamos, bet tai netrukdė, o malonios dovanėlės kiekvienam dalyviui netgi pradžiugino (tiesa, per išsiblaškymą palikau jas ant kėdės). Tačiau nusivylimas atėjo kartu su pačios konferencijos turiniu. Turėčiau pabrėžt, kad konferencijos organizatoriai vargu ar čia kuo kalti. MySpace atstovai iš Suomijos Jonas Nyvang ir Riku Vassinen, kurie, tikėjausi, papasakos apie “future social networking” ir suteiks gerų minčių mano magistro darbui ar šiaip bendrų įžvalgų, pasirodė kaip paaugliai blogeriai, kurie turi “net tris blogus” (nesuvokiu, kam tai reikalinga). Būdami tik paviršutiniškai susipažinę su socialinių tinklų ateities vizijomis, jie nepasakė nieko, absoliučiai nieko, ko nežinotų susirinkusi publika. Sužinojom tik jau visiems žinomą faktą, kad MySpace, bent jau kol kas, niekam tikęs reikalas ir visai nepopuliarus Lietuvoje.

Tada atėjo Irenos Smetonienės eilė pakritikuoti tinklaraščių kalbą. Nieko ponios VLKK pranešimui netrūko - tik publikai kažko trūko. Reakcija į skaidrėse pasirodžiusius NEVARTOTINUS žodžius “px”, “nx” “krc” buvo paaugliška, švelniai tariant. Aišku, paaugliška buvo ir Smetonienės pozicija manyti, kad toks kontekstas sudaro blogosferos turinį. Tik dvejetukininkai žaidžiantys vaikai taip rašo ir jie nelabai kam įdomūs, kam išvis tam skirti dėmesio. Čia tas pats kas Minedą apdovanoti blogiausiu Lietuvos dainininku.

Mačiau dar ir Virginijaus Savukyno pranešimą apie diletantų kultūrą, siejamą su Web 2.0. Buvo įdomu, ne su viskuo sutinku, bet susirinkusiai auditorijai tai buvo taikli kalba be skaidrių.

Paskutinė programos dalis, kurią iškentėjau, buvo diskusija “Verslas ir tinklaraščiai”. Visa kas ten buvo išdiskutuota, tai dalyvių prisistatymas, tad laukiau jos pabaigos, kad galėčiau pakilti nuo savo kėdės ir eiti džiaugtis gražiu oru ir atėjusiu savaitgaliu.

Šiek tiek gailiuosi nematęs, Aurelijaus Katkevičiaus ir Gauminos vado ir tikrai gailiuosi gaišęs laiką tam ką mačiau.

Po šios konferencijos giliai suvokiau, kad aš nepriskiriu savęs prie blogerių judėjimo (ar kaip jį pavadint), kuris vis dar yra pakankamai paaugliškas, per daug pragmatiškas, siekiantis reitingų, kažkokio listingavimo, dažniausiai pramoginis ir diletantiškas. Aišku, šis reiškinys tik brandos fazėje, tad kol kas visa tai atleidžiama. Paklaustumėt kodėl aš rašau tinklaraštį? Tai yra mano langas internete, kuriame neslepiama mano pavardė ir netgi profesinė biografija. Tai yra mano profilis, kuris randamas įvedus Google mano vardą ir pavardę.Mano tinklaraštis ne svetimiems, o saviems ir tiems, kas su manim vienokiu ar kitokiu būdu susidūrė ar žada susidurti.

Pasiryžimas pakeisti BLOGo aplinką į kur kas labiau customizinamą (g.j. atsiprašau už naujadarus - pats to nekenčiu, bet pasaulis greitesnis nei kalbininkai) nenuėjo veltui. Esu (beveik) iki galo patenkintas tuo, kaip jis šiai dienai atrodo, tad belieka tęsti tai, ką pradėjau 2006 metų vasarą.

Pažadu, kad šis technokratiškasis one man show nepavirs į rašliavą “ką darau, tą rašau”, kai susireikšmine žmogeliukai pradeda pasakoti, kaip ryte buvo blogos nuotaikos ir kokius pratimus atliko sporto klube. Nekritikuoju to - pažįstamų žmonių dienoraščius skaityti idomu. Tačiau čia yra/bus ne dienoraštis, o tinklaraštis.

Versle yra taikoma praktika, kai norint atšviežinti kompaniją iš vidaus: keisti struktūrą, darbo principus ir visą kitą - pakeičiamas pavadinimas, patalpos, firminiai blankai ir visa kitas išorinis paviršius. Tad, galbūt, šis BLOGo pasikeitimas taip pat sąlygojamas noro pakeisti pačio BLOGo turinį. Tiksliai sau to neatsakiau. Ateitis parodys.