Ambicijos yra tarsi turbo variklis vežantis visą mūsų, beprotiškai besisukantį, didįjį gaublį. Kaip ten sakė Salvadoras Dali (?): “protas be ambicijų, kaip paukštis be sparnų”.
Aš pats giliai įsitikinęs,kad didžioji dalis sėkmingų įvykių mano gyvenime buvo sąlygoti stiprių ambicijų. Neretai jos didesnės, nei pastangos.
Netgi blog‘o prisistatyme kalbu apie ambicijas, tačiau dažnai mane užklumpa ir kitas girdėtas posakis:”Dauguma žmonių pasiektu sėkmę mažuose dalykuose, jeigu neįklimptų savo didelėse ambicijose”.

Ambicijų griaunamasis poveikis gana žiauriai pasireiškė finansiniame sektoriuje visame pasaulyje. Kodėl kilo JAV finansų krizė? Nes ambicijų pripumpuoti jauni finansų analitikai, konsultantai gauna bonusus už tai, kad padarytų bankui pelnų augimus. Norėčiau pabrėžti - ne pelnus, o pelnų augimus. Nesvarbu, kad rinka persotinta, rizikinga, įkaitusi - jie vistiek turi augti, kitaip nepasieks jiems iškeltų/išsikeltų target‘ų, o tuo pačiu ir šimtatūkstaninių premijų, už kurias galėtų nusipirkti naują Dodge Viperį.

Visi neprofesionalūs investuotojai, turintys atliekamo casho, suinvestuoja ten, kur finansų analitikai pritempė prognozes įspūdingais P/E rodikliais, nors visai neaišku koks P/E yra geras ir koks blogas. Viskas priklauso nuo optimizmo ir ambicijų laipsnio.

Vienas toks ambicinguolis Džeromas Kalvielis vos nesužlugdė vienos iš svarbiausių Europos finansinių institucijų,seniausio Prancūzijos banko “Societe Generale”. Įdomiausia, kad jis pareiškė, jog “nedarė nieko, ko nedarė kiti”.

Ech, mes visi bjauriai, juokingai ambicingi, tad pridėsiu dar vieną citatą: “Visos ambicijos yra teisėtos išskyrus tas, kurios pakyla aukščiau žmonijos kančių ar patiklumo”-William Congreve (anglų dramaturgas).

Todėl man ir nepatinka visi šių dienų politikos/verslo vyksmai, kur nepamatuotos ambicijos kamuoja net brandaus amžiaus vyrus.