Tokie dalykai kaip sesijos visada atitraukia mane nuo ritualinių vakaro pomėgių ir įpročių - laisvų pamąstymų, nereguliaraus sporto, skaitinių ir sveikos mitybos. Kažkada bandžiau suskaičiuoti, kiek egzaminų man teko laikyti per kone 18 metų akademinę karjerą. Nepamenu, kiek tai buvo, bet daugiau nei 100. Šis sesijų sezonas nėra kažkuo išskirtinis, nebent tuo, kad jis salyginai paskutinis. Taip, baigiasi mano telekomunikacijų inžinerijos ir vadybos edukacija, kuri jau senokai duoda mažiau naudos nei praktinė mano veikla. Ir, ko gero, nieko čia keisto. Nors kita tiesa ta, kad mokslų man dar liks sočiai.Per šį sesijos sezoną, ir ne tik jį, pastebėjau vieną neigiamą reiškinį mano gyvenime - vis daugiau savo skaitymo laiko skiriu publicistinei ir naujienų spaudai, o mažiau - literatūrai. Pamenu, kažkada Artūras Zuokas vienoje tv laidoje varžėsi savo žiniomis su studentu (buvo tokio pobūdžio laida), ir pastarasis didele persvara laimėjo. Tada man įstrigo Zuoko žodžiai (nepacituosiu tiksliai): “pralošiau dėl to, kad, deja, vis daugiau laiko skiriu spaudai, o ne literatūrai”.

Prie mano lovos jau seniai šalia niekaip nebaigiamų skaityti bent trejeto grožinės literatūros knygų tupi The Economist “The World in 2008“, Verslo klasė (kuri, nepaisant stipraus orientavimosi į kapitalistinę visuomenės dalį, pateikia daug įdomių esė tipo straipsnių) ir ką jau kalbėti apie laptope telpančią visą pasaulio spaudą.
Skaitant grožinę literatūrą manęs niekaip neapleidžia mintys, kad neproduktyviai leidžiu laiką. Suprantu, kad tai absurdiška ir juokinga.
Kiekvienas mūsų netobulas, bet pažadu pasitaisyti.