Galbūt skaitėte straipsnį delfyje: “Facebook” gali kelti grėsmę karjerai.

Apskritai šia tema buvo gana daug diskutuota įvairiuose blogosferos kuluaruose (paprastai nevartoju šio žodžio).

Nuo Tim O’Reilly paskelbtos Web 2.0 eros kilo naujas susidomėjimas interneto galimybėmis ir susiformavo naujas požiūris į interneto terpės panaudojimą. Interneto valdymas pereina į interneto vartotojų rankas: vienas žmogus gali nedaug, du gali daugiau, o šimtai tūkstančių, milijonai gali sukurti kažką labai didelio. Interneto redaktoriumi gali būti bet kas. Tad šiai pagundai neatsispyrė daugelis. Galimybė supaprastintais įrankiais ir be jokių kaštų (išskyrus laiko) išreikšti save leido rasti bendraminčių būrį, net ir tūkstantinį. Naujiems talentingiems band‘ams naujai atsiradę socialinių tinklų web‘ai padėjo surasti auditoriją, o po to ir leidybinę kompaniją. Nepripažinti dizaino talentai gali rasti darbdavius, kompleksuoti viengungiai - gyvenimo draugę.

Seth Godiną jo blogas padarė vienu labiausiai kotiruojamų consumer rinkodaros specų. Tuo pačiu būdu populiarumo siekia ir lietuviškasis rinkodaristas Liutauras Ulevičius (nepasakysi, kad visai nesėkmingai). Kitiems jų blog’ai atnešė pragyvenimo šaltinį, dar kitiems - kalėjimo grotas.

Ar tai gali sugadinti karjerą? Gali, jeigu publikuoji foto, kaip myliesi ant darbo stalo, arba atvirauji apie tai, koks nekompetentingas tavo šefas.
Come on žmogau, bet tai gali tau nutikti tik tada, jeigu esi idiotas. Nors tokiu būdamas toli ir taip nenužengsi.

Tai, be galo, stiprus apsišaukėlių filtravimo įrankis. Netikras žmogus nuoširdžiai viešindamas save internete, niekaip nesugebės nuslėpti tikrojo - ne profesinio savęs. Mano giliu įsitikinimu, tikrasis aš ir profesinis aš turi derėti ir nekontrastuoti.
Iš darbdavio pozicijų visada norėčiau turėti galimybę perskaityti priimamo darbuotojo blog’ą ar šiaip kokią anketą social netwoking saite.
Galima būtų įžvelgti negatyvo pačiuose aukščiausiuose postuose - didžiulės kompanijos CEO, valdybos/tarybos pirmininko ar netgi premjero lygmenyje. Tačiau jeigu tu vaidini ne tą, kuo esi, akcininkams ar piliečiams tavo ekshibicionizmas internete išeis tik į naudą. Investuotojui būtų pravartu sužinoti, ar įmonės vadovo požiūris kardinaliai nekonfliktuoja su iškeltom įmonės vizijom, misijom ir tikslais.

Taigi kodėl žiūrima iš pragmatinių individo pozicijų? Žiūrėkim į tai kaip į nesumeluotos biografijos juodraštį, kuris padeda pažinti žmogų visiems skaityti mokantiems ir kalbą suprantantiems homosapiensams. Užtenka pasauliui, o ypač Lietuvai, apsišaukėlių, kovokim su tuo panaudodami informacijos amžiaus įrankius. Tapkim visi vieši ir tikri (tai bus mano rinkiminis šūkis kitame gyvenime)
Tik, mano įsitikinimu, kitiems idomus ne tavo asmeninis gyvenimas, o tavo asmeninis požiūris. Asmeninį gyvenimą tegul viešina tie, kurie iš to ir gyvena.

Neišsižadu nė vienos mano parašytos minties, kitu atveju tai galėčiau tiesiog ištrinti (nesakau, kad to niekada nepadarysiu Į daugelį dalykų požiūris formuojasi, evoliucionuoja, kartais didėja ciniškumas, nyksta naivumas. Daug ką galima užginčyti, tačiau tame nėra nieko negatyvaus. Tai dažniausiai tik vieši pamąstymai, pastebėjimai, vieša pretenzija. Bus pačiam smagu skaityti tai po 5, 10 metų.
Tikiuosi, per tą laiką Al Qaeda nesurengs teroristinio akto ir nepakels į orą Wordpress serverinių.

P.S. Kas tikrai turėtų kenkti karjerai, tai dalyvavimas realybės show “Kelias į žvaigždes”.