Esu, švelniai tariant, apšalęs nuo to kas vyksta paskutinėm dienom - net bankomatai ištuštinti, ką jau kalbėti apie marketų lentynas.
Tačiau pastebėjau, kad į tai įsuktas esu ir aš, nes neberadau laiko jokiam įrašui bloge.

Vis dėlto, linkiu visiems gražių švenčių ir jokiu būdų nuo jų nepavargti, o pailsėti, nesinervinti, o džiaugtis!
Labai tikiuosi ir man tai pavyks.

Oro linijų kompanijos garsėja savo paslaugų kokybe, išskirtiniu ir perdėtu dėmesiu klientui. Tai leidžia joms tapti labiausiai sustyguota paslaugų sfera (aptarnavimo kokybės prasme) visame pasaulyje. Be abejo, yra išimčių iš taisyklės, juk rinkoje begalės pigiųjų skrydžių kompanijų, kuriose pigumas iš principo turi kompensuoti blogesnį nei įprasta aptarnavimą.

Kitas įdomus šio verslo bruožas, kad klientai labai noriai vykdo visus oro linijų bendrovių reikalavimus skrydžio metu: “Išjungti elektroniką”, “Prisisegti saugos diržus”, “Nevaikščioti”, “Nesinaudoti mobiliuoju telefonu”, “Nesinešti X daiktų į lėktuvą” ir t.t. Kas gi tam prieštaraus – viskas gi dėl mūsų pačių saugumo, juk skrydžio metu neretas jaučiasi ne itin saugus.

Tačiau vieną iš draudžiamų dalykų, kurį mes klusniai vykdėm ir kuris suteikdavo gana didelių nepatogumų - naudotis mobiliuoju telefonu ore - oro linijos nusprendė vis dėlto “legalizuoti“. Ir ne tik kalbėti telefonu, bet ir naudotis internetu per WiFi . Verslininkų džiaugsmas.

Labai įdomų straipsnį šia tema parašė The Economist: apie etiketą ir socialines normas naudojantis telekomunikacijomis. Ten rašoma, kad leidimas naudotis mobiliaisiais telefonais skrydžio metu yra neįprastas ir įdomus dėl trijų priežasčių: lėktuvai buvo viena iš nedaugelio vietų, kur iki šiol nebuvo galima naudotis telefonu; lėktuvuose į vieną aplinką susirenka daug skirtingų kultūrų žmonių; oro linijos paprastai priverčia klientus klusniai vykdyti visas nustatytas taisykles.

Šiame straipsnyje trumpai pažvelgta į tai, kaip keitėsi komunikavimo tolerancija istoriniame kontekste ir kokie dideli komunikavimo įpročių skirtumai įvairiose kultūrose.

Tarkim, pirmas “spamas” užfiksuotas 1864 metais, kai vieną vakarą britų politikai gavo telegramą, kurioje stomatologė (dabar jau būtų odontologė) pranešė apie pasikeitusį jos darbo laiką. Šie garbūs ponai buvo labai pasipiktinę, kaip galima rašyti laišką, kuriame tiesiog reklama. Kaip žinia, dabar tai nelabai ką stebina, tiesa, aš tai toleruoju visai panašiai kaip tų laikų britai.

Kai 1870 metais pasirodė telefonai, žmonės neįsivaizdavo ką pasakyti pakėlus ragelį, kai nežinai, kas skambina. Telefono išradėjas Bellas pasiūlė indėnišką šūksnį “Ahoy” - labai gerai, kad jis taip ir neprigijo.

1903 metais žurnalas Telephony išspausdino senyvos moters pasipiktinimą, kad jos dukterėčia lyg niekur nieko su kažkokiu vyriškiu kalbėjo telefonu ne visai apsirengus. Maždaug, nauja karta visai išėjo iš proto ir nebeturi savigarbos ir gėdos jausmo.

Labai taikliai The Economist iškėlė tokius retorinius klausimus: Ar tinka savo meilužei siųsti žinutę faksu? Siunčiant el. laišką draugams, ar visų adresus surašyti į laukelį “To:” ar “Bcc:”? Kaip sureguotum, jeigu tavo bosas paprašytų tave įtraukti į “draugus” “Facebook” portale? Ar galima siųsti padėkos laišką elektriniu būdu?

Taip pat rašoma, kad kai kur Skandinavijoje prieš skambinant į mobilųjį telefoną išsiunčiamas SMS su klausimu: “ar galiu tau paskambint?”.
Japonijoje labai nemandagu kalbėti mobiliuoju traukiniuose.
Rusijoje, kiek teko susidurt, dažnai mobiliojo telefono numeris yra labai privatus reikalas ir jis neskelbiamas vizitinėse kortelėse.
Panašių dalykų tikriausiai galima prirašyti apie kiekvieną šalį, tad kaip skirtingos kultūros reaguos į telefonizaciją lėktuvuose?
Greit sužinosim, juolab, kad tai liečia ne vien kultūrinius niuansus, bet ir trapius saugumo nervus.