Šiandien, prie pietų stalo, kolegoms pamečiau mintį: “Italija yra pavyzdys, kaip šalis gyvenanti grynai gyvenimo malonumų tenkinimu, gali auginti ekonomiką neprasčiau nei darbštieji darboholikai šiauriečiai, tarp kurių ir mes“.

Tačiau geriau tuo pasidomėjęs, mano nustebimui, supratau klydęs.

Vienas iš mieliausių pasaulio kraštų, jau keletą metų išgyvena ekonomikos nuosmukius. Italijos ekonomikos stiprybė liko tik praėjusio dešimtmečio prisiminimuose, kai 1987 metais Italijos BVP pralenkė UK. O pastaruosius 15 metų, jos ekonomikos augimas yra lėčiausias visoje ES ir (pagal The Economist) sudaro tik 80% UK ekonomikos.
Pasaulio ekonomikos konkurencingumo reitinguose Italija užima gėdingą 46 vietą (Lietuva 38). Labai netoli tokių šalių kaip Vengrija, Meksika, Lenkija ir … Barbadosas.
Italijoje vienas žemiausių gimstamumų rodiklių visoje ES - 1,3. Daugelis suaugusių vaikų, gyvena su tėvais, nes šalyje gana didelė bedarbystė, o darbuotojų produktyvumas klaikiai žemas.

Nekalbu jau apie akivaizdžiai nestabilią politinę situaciją ir “šeimų” ekonomiką bei įtaką jai.

Tiesa, mano mintis išdėstytą šio posto pradžioje 100% taikli, jeigu žodį Italija pakeistume Ispanija. Nuo Generalisimo Francisco Franco laikų, ši atsipalaidavusi (res)publika, jau 30 metų išgyvena ekonomikos (ir viso kas su ja susiję) kilimą.

Nors atsakyti į pavadinime išdėstytą klausimą, tikriausiai reiktų teigiamai. Nebent į tai pažiūrėsim filosofiškai.