Kartais pagalvoju, gal aš koksai sugadintas ar šiaip turintis iškreiptą vertybių sąvoką ir požiūrį į kainą (visokiariopa prasme). Labai noriu naujos mašinos, bet vis stabdo įsikerojęs požiūris, kad to dar negaliu sau leisti. Vieni asmeninių finansų valdymo specialistai griežtai nurodo, kad automobilis turi sudatyti 8% tavo metinių pajamų, kiti 2-4 mėn. atlyginimą. Deja naujas transportas kainuoja daugiau, nei apibūdintos sumos įplaukia į mano sąskaitą. Tame yra niuansų, bet vis dėlto (apie tai plačiau rašo Petras Kudaras savo bloge).
Tačiau pažįstu daug laimingų žmonių, kurių sugadinto požiūrio trūkumai nekankina ir savotiškai jiems pavydžiu.
Štai laisva minute lrytas.lt portale perskaičiau šios dienos centrinį straipsnį - “JAV senelių priežiūroje – prarasti Lietuvos protai”. Be to, kad straipsnis šiaip įdomus, jis užsibaigia tokiu sakiniu:
Kai vieną dieną išeisiu — pirksiu naują mašiną. Labiausiai norėčiau BMW. Po šitiek metų darbo nebus gaila ir 65,000 dolerių išleisti. Tada —vesiu, o paskui pažiūrėsim“ , — taip ateities perspektyvas nusakė Saulius
Saulius, tai bičiukas iš Lietuvos, jau keturis metus slaugantis 84 metų čikagietį, kuris vienas nelabai sugeba nueiti į tualetą. Jam 31 metai ir baigęs VGTU, verslo administravimą. Per menesį turi 2 laisvas dienas, miega pereinamjame kambaryje ir keliasi naktimis prie amerikos dieduko, kurį kankina priepuoliai.
Savotiškai laimingas žmogus. Senatvėje jo Alzhaimeris nekankins, nes jaunystėje ilsina smegenis.
