Niekada per daug nemėgau SEL kūrybos. Man net vaikui būnant ji atrodė vaikiška. Tik gerai prisimenu faktą, kaip prieš gerą šimtą metų per mokinių apsikeitimo programą su Vokietijos gimnazija ilgai svarsčiau ką nuvykus padovanoti bendraamžei vokietukei. Nusprendęs pirkti lietuviškos muzikos albumą, susidūriau su rimta problema – koks albumas galėtų už save atstovėti maksimaliai teigiamai. Tada ką tik buvo pasirodęs SEL Guma. Už jį ir apsisprendžiau, jį ir nuvežiau. Tiesa, atsitiko taip, kad mano vokietukė buvo vokietukas, be to dar ir Rammstein fanas. Pastaroji grupė Lietuvoje tada absoliučiai dar neturėjo jokios opinijos, ją aš išgirdau pirmą kart, tad ta kelionė man davė 2 muzikinius atradimus – Rammstein ir SEL, nes taip ir neįteikiau albumo, o pats praklausiau visą kelionės laikotarpį. Tiesa, tie atradimai nepaprastai greitai man pabodo ir perėjau prie Fatboy Slim <You’ve Come a Long Way, Baby> ir Metallica <Reload>, kuriuos tada įsigijau tame pačiame Dortmunde. Keisti mano pomėgių vingiai.

Prisiminiau visa tai dėl savo muzikinės pažinties su Egidijum Dragūnu. Nes pastarieji jo pasisakymai ir protestas prieš provincialiuosius lietuviško show biznio stagnatorius, kurie sėja beskonybės sėkla bręstančių lietuvaičių galvose, man kelia džiaugsmą. Taip, manyje daug pykčio šia tema, todėl tampu sąjungininkas net su SEL‘u. Gal ir netinka čia žodelis ‚net‘ - atiduodu visą pagarbą jam už pasisakymus per Bravo apdovanojimus ir Lietuvos ryte, kurie daug stipresni nei neformato rock operos, apie kurias pasakysiu Dragūno žodžiais: kurie aiškina, jog skleidžia „neformatą“, dažnai iš tiesų groja šūdą ar roko stiliumi perdainuoja senas Povilaičio dainas.
Parašyk, Egidijau knygą, įdėk jo pdf‘ą į naujojo albumo kompaktą ir aš ji nusipirksiu, ir dar draugams padovanosiu. Muzika irgi išklausysiu, nes „Muzika“ jau klausiau ir ji tikrai sveika.

Beje, interviu su SEL‘u čia

Šiek tiek peršalau šeštadienio naktį, tad teko pragulėt didžiąją paros dalį su laptopu ant sofos. Vakare dar teko stebėti prestižinius (tai buvo daug kartų pakartota, kad neužmirštume) Lietuvos muzikos apdovanojimus Bravo 2006. Tiesa, įsijungiau ne nuo pradžių - nuo tada kai pradėjo savo pasirodymą keistoka grupė su trim smuikininkėm. Nebepamenu pavadinimo, gal jo ir nesakė, gal jo niekam ir nereikia, ne kažkas labai įdomaus ten.

Rašau apie renginį tik dėl vienos frazės, kuri buvo ištarta renginyje ir ištarta Egidijaus Dragūno, kone vienintelio Lietuvos show biznio atstovo, kuris profesionaliai moka būti žvaigžde. Charizmos nestokojantis SEL autorius ištarė kažką tokio: „čia stovėjau prieš 10 metų ir nuo to laiko čia niekas nepasikeitė - mes vis dar juokiamės patys iš savęs”. Šis sakinys atspindi visą mūsų muzikos, show verslo, renginių kultūrą. Tiesa, tai atspindi ir patys apdovanojimai – nykalas, nepaisant to, kad buvo keletas įdomių muzikos intarpų, kaip Pieno Lazeriai, Algis Ramanauskas, Dirgėlaitė iš Velnio Nuotakos, Saulės Kliošas. Gal būtų visai patikę ir Gravel, tik, kad baisiai neįdomiai sudaužė būgnus – originaliausi skandalistai pasaulyje.

Renginyje buvo visas graudaus vaizdo rinkinys - žas’ai galvojantys, kad turi labai stiprų humoro jausmą, dėmesys Bžesko žavesiui, apdovanojimas Riaubiškytei, kurios prodiuseriai meistriškai moka išversti užsienio gabalus į lietuvių kalbą, trūko tik, kad renginį pravestų maestro Kernagis. Ech blogai, labai blogai.