Kinas yra viena iš tų meno formų, kurį labai lengva (į)vertinti. Retais atvejais festivaliuose suspindėję kino filmai nesužavi eilinio, bent kiek socialiai reiklesnio žmogaus. Pagrindinis kino trūkumas, kad jam dažniausiai turi skirt porą valandų nepertraukiamo laiko. Girdėjau stojant į vieną prestižinę biznio mokyklą amerikoje, per stojamąjį interviu buvo užduodami klausimai: “Ką darytum jei paroje turėtum papildomą valandą?”. Šią minutę atsakyčiau - kinui. Apskritai prakalbau apie tai, nes vakar mačiau The Last King of Scotland. Holivudinio pastatymo stiliaus britų filmas apie Ugandos prezidentą Idi Amin žavus ne tuo ir ne kokia nors puikia filmo idėja. Forest Whitaker vaidiną diktartorių taip, kad pats amžinatilsi Idi Amin nesijaustų to vertas. Tai be abejo joks atradimas, Forest Whitaker viena po kito renkasi apdovanojimus už įsimintiniausią praėjusių metų vaidybą ir yra vienas pagrindinių pretendentų laimėtį snobiškąjį, bet nemažiau trokštamą Amerikos Oskarą. Nereikia būti kokios tai gildijos nariu, kad tai pripažintum. Filmo silpniausi kadrai būtent tie, kuriuose nėra sopraniškos išvaizdos juodaodžio kalbančio afrikietiška tarme. Nesuprantu tik filmo pavadinimo…tikriausiai praleidau svarbiausias juostos vietas, bet nesigailiu, mačiau tai, kas jame vertingiausia.

“Prie gero visada priprantama”, taip į mano klausimą, apie polinkį tailandietiškam masažui, atsakė Savičiaus gatvėje esančio masažo salono Nuad Thai administratorė. Savo kūno įšalą kėdėje prie kompo supranti tik po smarkaus tailandietės spustelėjimo stuburo srityje. Eisiu ir kitą sekmadienį, juolab, kad ten dar ir šiaip jauku.