Žurnalas “The Economist” paskutiniame “Technology Quarterly” numeryje išspausdino neblogą apžvalgą apie taip vadinamus municipalinius WiFi tinklus pavadinimu - “Wi-Pie in the Sky?” Apžvelkime kartu, juolab, kad ne kiekvienas turi po ranka šį leidinį.

Kaip žinome, daguma JAV miestų užsikrėtė mada diegti municipalinius WiFi tinklus, išplėtoti juos visoje miesto teritorijoje, tiek pastatų viduje, tiek išorėje.

“Mes nesustosime tol, kol kiekvienas San Franscisko gyvetojas neturės nemokamos bevielės interneto prieigos”. Tai buvo tipinė charizmatiškojo jauno San Francisko mero Gavin Newsom frazė, kai 2004 metų gruodį paskelbė apie WiFi tinklo kūrimą, kuris padengtų visą miestą. San Franciskas yra vienas iš daugelio Amerikos miestų, kurie planuoja tokį tinklą.

Įvairios savivaldos nuo tokių, kurios turi vos keleta tūkstančių gyventojų, iki didmiesčių kaip Filadelfija, San Franciskas ar Bostonas sutinka su tuo, kad vis dar pakankamai nedidelis priėjimas prie plačiajuosčio tinklo stabdo ekonominę plėtrą. Taip pat šie planai motyvuojami tuo, kad savivaldybės iniciatyva įdiegus savo bevielį tinklą, butų smarkiai sumažinamos miestiečių telekomunikacijų išlaidos, padidintų darbo efektyvumą ir įgalintų naujas paslaugas, tokias kaip parkingas, už kurias būtų galima atsiskaityti debetine arba kreditine kortelėmis.

Vieni pirmųjų ant tokios idėjos užsikabino Filadelfijos valdininkai. Jie pasirinko kompaniją EarthLink, kuri turi sukurti visą infrastruktūrą ir paslaugų tiekimą. Planuojama, kad tai kainuos apie 10 mln. JAV dolerių.

Filadelfija sužadino ambicijas ir kitiems miestams, tokiems kaip minėtasis San Franciskas, Mineapolis, Portlandas, Bostonas ir kitiems. Daugiau nei 200 savivaldybių paskelbė apie planus išplėtoti WiFi visame mieste. Pasak portalo muniwireless.com, per artimiausius trejus metus visoje Amerikoje tam bus išleista 700 mln. JAV dolerių. Kai kurie iš šių tinklų bus finansuojami iš reklamos, kiti žada imti 15-20 dolerių mėnesinį mokestį. Taip pat daugelis planuoja suteikti nemokamą prieigą tam tikru paros metu arba visiškai atleisti nuo tinklo prieigos mokesčio skurdžiau gyvenančius vartotojus.

Taigi kas būtų prieš šitokius gražius planus? Tačiau kritikai teigia, kad savivaldybės nepakankamai įvertina išlaidas ir tokio didžiulio tinklo kompleksiškumą. Esami komerciniai operatoriai, taip pat visomis priemonėmis priešinasi tokiems altruistiškiems planams, kurie sudarys kone nenugalimą konkurenciją, prieš dabartines jų siūlomas paslaugas.

Yra ir techninių prieštaravimų: dar niekur niekada tokio dydžio tinklų, kaip pavyzdžiui, Filadelfijos padengimas, dar niekada niekur nebuvo įdiegta; municipalinis tinklas gali blokuotis su jau egzistuojančiais WiFi tinklais; miesto tinklo diegimas greičiausiai bus atliekamas su vieno kokio nors tai gamintojo įranga (kad užtikrintų patikimą tinklo darbą), tad tai sudarytų tam tikrą monopoliją.

Ši kritikos lavina turi pagrindo. Mat praeitą gruodį, tas pats ponas Newsome, kuris deklaravo “nemokamą WiFi visiems miestiečiams”, paskelbė konkursą tokio tinklo diegimui ir paslaugų teikimui. Tad miestas tokiu būdu, kaip ir nusiims didelę atsakomybės dalį, taigi kokia tikimybė, kad privati komercinė kompanija visą tai darys klientams nemokamai? Daug abejonių skeptikams kelia ir tai, ar apskritai tokio dydžio tinklas gali patikimai dirbti. O jeigu ir gali, tai ar kas nors bent įsivaizduoja kiek tai gali kainuoti. Tai neramina vien dėl to, kad konkuruojančios kompanijos, stengiasi gaminti viena su kita vienaip ar kitaip nesuderinamą ir skirtingą įrangą, sakosi, kad jie vieninteliai turi geriausia sprendimą, ir kad konkurentų produktai apskritai nepavežtų tokio tinklo. Tačiau tokio pat tipo, tik daug kartų mažesni tinklai, netgi jungiant skirtingų gamintojų įrangas vienoje sistemoje, jau seniai visur diegiami ir patikimai veikia. Taigi kas šioje vietoje teisus?

Apžvelgiant jau veikiančius municipalinius tinklus, geriausias pavyzdys yra Tempe miestas, Arizonos valstijoje. Jame gyvena apie 160.000 gyventojų pasklidusių apie 40 kvadratinių mylių plote. Lygumų ir dykumų apsupta Tempe teritorija yra kone ideali vieta bevieliams tinklams diegti. Keleta metų atgal miestas įdiegė bevielių tinklų įrangą ant dviejų kalvų, skirtingose miesto pusėse. Ir vietoj to, kad nuomotų didelio pralaidumo tinklo linijas iš Qwest kompanijos, kurios kiekviena kainuotų šimtus dolerių per mėnesį, vietinė policija ir kiti savivaldos pastatai naudoja savo nuosavą municipalinį WiFi tinklą. Telekomunikacijų išlaidos sumažėjo nuo 1,7 mln. iki 0,5 mln. JAV dolerių per metus. “Mes tikriausiai ne patys mėgstamiausi Qwest klientai,” sako Dave Heck, Tempe miesto informacinių technologijų atstovas.

Patenkinti rezultatais, miestas pradėjo plėsti tinklą ir tapo pasiekiamas 60 tūkstančių studentų, personalui ir administracijai visame Arizona State Universiteto miestelyje. Taigi šis tinklas tapo išties svarbiu miestui. Ponas Heck pasakojo The Economist žurnalistams, kad konkurencija tarp interneto tiekėjų Tempe mieste yra labai maža. “Jų tiesiog čia labai mažai”. Vietinis interneto tiekėjas NeoReach, laimėjo kontraktą diegti mesh tinklą visame Tempe mieste, panaudojant Strix Systems kompanijos pagamintą įrangą. Pagal kontrakto sąlygas, NeoReach įsipareigoja už savo lėšas įdiegti tinklą ir imti prieigos mokestį iš abonentų. Planuojama, kad įdiegti tokį tinklą Temple reikės 2,3 mln. JAV dolerių.

Kaip žinia, mesh tinklas leidžia padengti didžiules teritorijas pakankamai greitai ir sąlyginai nebrangiai. Pats pavadinimas leidžia suprasti, kad tokį tinklą sudaro prieigos stočių jungimas per vienas kitą, t.y. tik keletas prieigos stočių yra jungiama tiesiogiai prie interneto (dar vadinama atraminiu prisijungimu), o pati tinklo plėtra atliekama tarsi transliuojant prisijungimą kaimyninėms stotelėms (aiškiau parodyta paveikslėlyje).

Taigi perduodami ir priimami duomenų paketai į ir iš kaimyninių prieigos stotelių sudaro tinklo veikimo procesą ir vartotojai gali lengvai naršyti internete, bet kurios iš šių prieigos stotelių padengimo zonoje.

Toks tinklo sudarymo būdas yra pakankamai patogus būtent municipaliniams bevieliams tinklams dar ir dėl to, kad prieigos stotys gali būti montuojamos tiesiog ant elektros/telekomunikacijų stulpų. Taip pat toks tinklas gali būti diegiamas priemiesčiuose, kur sunku nutiesti kabelius ir ten, kur daug kliūčių, tokių kaip dangoraižiai. Mesh tinklas yra ir pakankamai patikimas, nes sutrikus kokios nors prieigos stoties veiklai, viso likusio tinklo veikla nuo to nepakinta.

Šių metų sausio mėnesį NeoReach kompanija Tempe mieste suinstaliavo 400 prieigos stočių. Tai jau leidžia padengti didžiają dalį šio, lietuviškais mąstais, didmiesčio teritorijos. Taigi NeoReach skelbiasi, kad jie yra pirmieji įdiegę tikrą mesh municipalinį tinklą Amerikoje.

Tačiau, kaip ten bebūtų, WiFi buvo sukurtas palyginti nedidelėms teritorijoms padengti ir, jokiu būdu, nebuvo mąstoma apie mesh tinklus. Didžiuliams tinklam, kokie yra reikalingi Filadelfijoje, San Franciske ir kituose dideliuose JAV miestuose, WiFi gali pasiekti savo ribas. “Mes naudojame šią technologiją netgi tokiuose taikymuose, kuriai WiFi tesiog nebuvo pritaikyta,” sako Peter Rysavy, nepriklausomas bevielių technologijų konsultantas. “Taigi, mes net nežinome, kaip tai realiai veiks - bet mes tai bandom išsiaiškinti.”

Kai kurie mesh tinklų įrenginiai, ypač pagaminti kompanijos Tropos Networks, kuri yra rinkos lyderė, naudoja tą patį WiFi darbinio dažnio ruožą tiek komunikacijoms tarp kaimyninių prieigos stotelių, tiek ir tarp prieigos stotelės ir vartotojo įrangos. Taigi šių technologijų specialistai nerimauja dėl to, kad skleidžiant didžiulės galios WiFi signalą, kurie reikalingi municipaliniuose tinkluose, labai nesunkiai užgoš iš seniau egzistuojančius išorės WiFi tinklus ir susilpnins vidaus bevielius tinklus. Apytiksliai kas 10 metrų amerikoje yra WiFi tinklas. Daugiausia jie yra įdiegti ofisuose, mokyklose, kavinėse ir parkuose.

Beje WiFi dirba nelicenzijuotam dažnių ruože, tai reiškia, kad juo gali naudotis visi. “San Franciske tikimasi įdiegti nuo 3000 iki 10000 prieigos stočių,” sako Tim Pozar, bevielių technologijų konsultantas.” Tad netgi tai, kad WiFi yra nelicenzijuotame dažnių ruože, atspėkite kas bus šio dažnių spektro šeimininkas? Paslaugos tiekėjas.” Vadinasi jis įsigis tai, iš esmės, nemokėdamas nei cento.

Ron Sege, Tropos Networks bosas, atkakliai tvirtina, kad jo firmos technologija, nesukelia didžiulės interferencijos. Jis pažymi, kad yra milijonai prieigos stotelių visame pasaulyje ir jos viena kitai labai smarkiai netrugdo. Instaliuoti municipakinius tinklus, iš principo yra tas pats, kas nusipirkti prieigos stotelę ir pasijungti savo namuose. Tačiau esmė vis dėlto išlieka spinduliuojamoje galioje. Tokios namūdinės prieigos stotelės, naudoja tik apie 3-20% galios, kurią naudoja mesh tinklai. Be abejo, sumažinus spinduliuojamąja galią, interferencijos tikimybė sumažėtų, tačiau smarkiai pabrangų pati instaliacija, kadangi reikėtų daug daugiau pačių mesh tinklo prieigos stočių.

Interferencija nėra vienintelė bėda municipaliniuose WiFi tinkluose. Kaip kitą problemą, ponas Rysavy pabrėžia, kad WiFi nėra labai griežtai specifikuotas, todėl penki pagrindiniai įrangos gamintojai, iš esmės, kuria nelabai suderinamą įrangą. Įsivaizduokime situacija, kad įdiegus municipalinį tinklą, su kurio nors vieno gamintojo įranga, ir tas gamintojas subankrutuoja ar ištinka kitos rimtos problemos. Taip visai neseniai atsitiko kompanijai Vivato, kuri buvo pionierė ilgo diapazono WiFi tinklų įrangos gamyboje. Tokiu atveju, tinklo likimas butų neaiškus. Beje ir paties mesh tinklo technologija, kuri dar vadinama 802.11s, yra kone kūrimo stadijoje, o instaliuoti jau norima šiandien. “Kol nerą iki galo standartizuoti mesh protokolai, labai rizikinka diegti tokius tinklus,” sako Rysavy.

Iš čia išplaukia kita kritikos lavina, kad bevielės technologijos evoliucionuoja labai greitai, o dauguma municipaliniu tinklų remiasi trijų metų WiFi technologija. Kodėl nepalaukus kitos kartos standarto - 802.11n, kuris yra daug greitesnis, arba WiFi didžiojo broliuko - WiMax? Palaukus vienus ar dvejus metus, galetų diegti daug spartesnius ir didesnę teritoriją apimančius tinklus.

Tiesa, 802.11n standartas labiau kuriamas darbui vidaus, o ne išorės tinklams. WiMax savo ruožtu yra daugelyje municipalinių tinklų projektuotojų planuose, padaryti jį kaip atraminį ryšį mesh tinklams. Kaip pavyzdžiui, EarthLink, naudos Canopy (Motorola WiMax) technologija panašiam tikslui Filadelfijoje ir kituose keturiuose miestuose. Tai taip pat naudinga ypač didelių pastatų padengimui, kuriuos mesh tinklas dengia sudėtingiau.

Na kaip ir minėta, nelabai tuo patenkintas ir privatusis kapitalas. Daugybę straipsnių tiesiogiai ar netiesiogiai įtakotų tokių Amerikos telekomunikacijų šulų , kaip Verizon, AT&T ir Comcast, kritikuoja municipalinius tinklus. Ale, tai labai rizikinga ir be reikalo švaistomi mokesčių moketojų pinigai, kurie sudarys tik nesąžiningą konkurenciją privačioms kompanijoms. Sakoma, kad savivaldybės negali užlopyti duobių, kurių pilnos gatvės, o jie dar nori apsiimti tokio kompleksiško projekto kaip municipalinis WiFi tinklas. Į tai oponuojama tuo, kad WiFi bus tik dar viena komunalinė paslauga, kurias nuo senų laikų kontroliuoja valdžios institucijos. Tiesa ta, kad prieš šitmetį, buvo labai daug kontraversinių kalbų apie tai, kad elektros tiekimas atitektų valstybei, nors tai labai sėkmingai daroma įvairiose šalyse.

Kiek kitaip įvyko Teksaso valsijoje, kur įvairios “povandeninės srovės” prastūmė tokiųs paslaugos tarifus, kokius pasiūlė pats vietinis telekomas - SBC (pervadintas į AT&T). Tačiau tam sutrukdė Michael Dell, kuris, kaip matome pagal pavardę, yra didžiausias PC gamintojos savininkas. Dell gamykla dislokuojasi būtent Teksase, todėl jis atkreipė dėmesį į tai, kad kuo bus mažesni tarifai, tuo bus daugiau vartotojų, kurie nupirks daugiau nešiojamų kompiuterių, Dell taps turtingesnė, suteiks daugiau darbo vietų ir suneš daugiau mokesčių į savivaldybės kišenę. Kad tokių ginčų būtų mažiau, kitos valstijos šiuo metu daro konkursus pagal modelį, kad telekomai įdiegia tinklą visiškai už savo lėšas, moka mokesčius ir dirba autonomiškai. Jie už tai gauna išskirtines teises panaudoti miesto infrastruktūrą, kurios prireiks tinklui - bokštai, elektros stulpai, pastatų stogus ir elektrą.Nors pavyzdžiui Bostonas, įkūrė nepelno siekiančia organizaciją, kuri diegs tinklą ir taip visiškai kontroliuos paslaugos tarifus.

Taigi tiek Filadelfija, tiek San Franciskas ar Mineapolis, Portlandas, Čikaga ir daugeli kitų miestų dalyvauja pakankamai rizikingam eksperimente, kuriame reikėtų laukti daug iššūkių. Juolab, kad to dar niekas, niekur, niekada nėra padaręs.

Tiesa aš asmeniškai, pilnai įsitikinęs šių sumanymų sėkme. Jei ne rytoj, tai poryt tai bus visiškai įprasta paslauga - tiek įprasta, kaip turėti elektros energiją.