Pagrindinė įmonių strategija didinti akcininkų vertę man visada atrodė mažų mažiausiai netobula. Ar tikrai vertė, kuri apskaičiuojama tam tikromis standartinėmis formulėmis ir kurios kintamaisiais buhalterijoje gali būti gudriai manipuliuojama, iš tikro yra tikroji įmonės vertė? Visokie perkainavimai, atidėjimai, P/E lūkesčiai paverčia įmonės finansų departamentą pačiu svarbiausiu įmonės veikloje, o tik po to eina gamyba, pardavimas, R&D. Aš neneigiu, kad tai velnioniškai svarbu, bet ar tai turi būti tikslas Nr. 1?

Man labai patiko Rogerio Martino (Rotmano vadybos mokyklos dekano) straipsnis, publikuotas Harvard Business Review. Jame iškeliama mintis, kad pagrindinis vadovybės tikslas – didinti įmonės vertę, yra atgyvenęs ir ne iki galo pasiteisinęs. Tai rodo ir įvairūs skandalai, na, ir toks mažmožis kaip dabartinė finansų krizė. Jis siūlo pagrindiniu tikslu laikyti klientų pasitenkinimo didinimą, o tai reiškia didinti jų skaičių ir daryti viską, kad jie liktų lojalūs.

Pasak straipsnio autoriaus, įmonės strategams, kurie orientuoti į akcijų vertę, neįdomi dabartis – tik ateitis ir jos lūkesčiai. Akcininkas parduoda akcijas, jeigu mano, kad ateityje jos bus vertos mažiau, arba perka, jeigu mano, kad ateityje, jos bus vertos daugiau. Tai neturi nieko bendra su dabartimi. Dabartis tampa tik atskaitos tašku. 2006 metais už Google akciją mokėta P/E (kainos ir pelno santykis) padauginus iš 35. Aš tik bandau įsivaizduoti, koks P/E yra Twitterio, Facebooko ir YouTube‘o, kurie dar neturi sugalvoję rimto pajamų modelio.  Taigi įmonės vadovybė nusiteikusi didinti lūkesčius. Galbūt netgi užsiimti viešaisiais ryšiais apie ypač perspektyvų savo verslo sektorių, braižyti grafiškai tobulas kreives ppt skaidrėse, pasinaudoti puikia iškalba ir charizma akcininkų susirinkime.

Rogeris Martinas prisiminė pavyzdį, kaip įmonė Johnsosn&Johnsons, gūdžiais 1982 metais (net manęs dar nebuvo turėdama problemų dėl Tylenolio, kai Čikagoje nuo jo mirė keletas pacientų, spjovė į pelną ir susigrąžino visas vaistų partijas, be to, su kaupu kompensavo patirtą žalą, nors to nereikalavo valstybės kontrolieriai, mat apsinuodijimai buvo tik regioninio masto. Tai buvo toli gražu neįprastas žingsnis bendrovei, kuri viešai listinguojama akcijų biržų sąrašuose.

Šiuo metu J&J yra devinta pasaulyje pagal rinkos kapitalizaciją. Akcininkai investicijų grąža nesiskundžia, nors dar 1943 metais ponaitis Johnsonas deklaravo savo atsakomybę prieš klientus, bendruomenę, o tik paskiausiai prieš akcininkus. Šią strategiją įmonė taiko iki šiol. Na, taip, tai irgi galima pavadinti kraštutinumu ir tikriausiai tai išskirtinai labai reikalinga tokio pobūdžio įmonei kaip J&J, kuri gamina maistukus vaikučiams.

Šiais laikais neabejotinai tokia strategijos kryptis privaloma visiems, o mūsiškieji mobiliojo ryšio operatoriai savo kailiu patyrė, kaip skaudžiai gali atsiliepti noras užsitikrinti finansinį stabilumą. Klientai dabar pastabūs, atskiria įmonės tikslus, ką nors nuslėpti tapo neįmanoma, veidmainystė informacijos amžiuje akimirksniu iškyla į paviršių. Taigi užuot maskavus tikruosius įmonės tikslus, geriau jau tuos tikslus pakeisti.

Viskas įsibėgėja, CCO (Customer Chief Executive) tampa geidžiamiausia ateities profesija, paslaugos ir produktai kuriami klientams, o ne beveidžiai rinkai, mažytė pelno auka vardan klientų šypsenų tampa gana įprasta. Nuo to visiems geriau. Aišku visada svarbu nepersistengti…

Didžioji mūsų dauguma (prisipažinkit), sirgdami pirmadienio sindromu, naujiesiems metams primetam sau visokių reikalingų ar nelabai asmeninių rezoliucijų, kurias laikui bėgant nustumiam į šalį.
Aš prisikūriau jų daugybę, nes laukdamas apokalipsinių 2010-ųjų, solidarizuodamasis su valstybe, nusprendžiau atsikratyti trukdančių ir įgyti trūkstamų įpročių.
Vienas jų – atgaivinti savo primirštą erdvę internete. Poreikis kažką skleisti truputi apmažo po to, kai į Lietuvą atėjo facebookas („maldaknygė“ pagal Parulskį). Nuostabus įrankis norint keistis savo mėgstamu straipsniu, nuoroda, matytu filmu ar muzika, taigi visa tai tryniau lauk iš technokratija.com. Tebūnie čia bus vien tekstas, subjektyvioji diletantiškoji rašliava, nemėgstanti kritikos, bet susigėstanti ją radus komentaruose.
O juk yra apie ką rašyti. Daug gero Lietuvoje ir svetur nutiko per pastaruosius metus. Visi juda, suka galvas, optimizuoja pajamas ir protus, prisimena tai, ką buvo užmiršę, išlipa iš komforto zonų, lavina kūrybinį mąstymą, reformuoja nusistovėjusią tvarką, gyvena pagal pajamas (!), uždirba tiek, kiek (už)dirba (!) – vyksta vyksmas, kuris man patinka.
Na, taip, per dideli mokesčiai ir per mažos socialinės išmokos. Per didelis nedarbas, neveiksni teisėsauga, vyriausybė, korumpuota valdžia, kyšininkai daktarai, godūs lietuviai, katastrofiška emigracija, nėra nuotaikos ir šiaip viskas blogai. Gėda!  …………Tik va klausimas – kam..?
Nešiokim karstus prie prokuratūros ir plakatus prie neveikiančių sportų rūmų, manipuliuokim antraštėm, padaužysim dar kieno nors langus, kokio nors labai godaus ir nesąžiningo komersanto (p. s. kuris išlaiko tavo šeimą) vitrinas ir palengvės.
Tačiau visa, ko reikia, tai būti sąžiningam bent prieš patį save. To ir palinkėsiu 2010-iesiems!