Pagrindinė įmonių strategija didinti akcininkų vertę man visada atrodė mažų mažiausiai netobula. Ar tikrai vertė, kuri apskaičiuojama tam tikromis standartinėmis formulėmis ir kurios kintamaisiais buhalterijoje gali būti gudriai manipuliuojama, iš tikro yra tikroji įmonės vertė? Visokie perkainavimai, atidėjimai, P/E lūkesčiai paverčia įmonės finansų departamentą pačiu svarbiausiu įmonės veikloje, o tik po to eina gamyba, pardavimas, R&D. Aš neneigiu, kad tai velnioniškai svarbu, bet ar tai turi būti tikslas Nr. 1?
Man labai patiko Rogerio Martino (Rotmano vadybos mokyklos dekano) straipsnis, publikuotas Harvard Business Review. Jame iškeliama mintis, kad pagrindinis vadovybės tikslas – didinti įmonės vertę, yra atgyvenęs ir ne iki galo pasiteisinęs. Tai rodo ir įvairūs skandalai, na, ir toks mažmožis kaip dabartinė finansų krizė. Jis siūlo pagrindiniu tikslu laikyti klientų pasitenkinimo didinimą, o tai reiškia didinti jų skaičių ir daryti viską, kad jie liktų lojalūs.
Pasak straipsnio autoriaus, įmonės strategams, kurie orientuoti į akcijų vertę, neįdomi dabartis – tik ateitis ir jos lūkesčiai. Akcininkas parduoda akcijas, jeigu mano, kad ateityje jos bus vertos mažiau, arba perka, jeigu mano, kad ateityje, jos bus vertos daugiau. Tai neturi nieko bendra su dabartimi. Dabartis tampa tik atskaitos tašku. 2006 metais už Google akciją mokėta P/E (kainos ir pelno santykis) padauginus iš 35. Aš tik bandau įsivaizduoti, koks P/E yra Twitterio, Facebooko ir YouTube‘o, kurie dar neturi sugalvoję rimto pajamų modelio. Taigi įmonės vadovybė nusiteikusi didinti lūkesčius. Galbūt netgi užsiimti viešaisiais ryšiais apie ypač perspektyvų savo verslo sektorių, braižyti grafiškai tobulas kreives ppt skaidrėse, pasinaudoti puikia iškalba ir charizma akcininkų susirinkime.
Rogeris Martinas prisiminė pavyzdį, kaip įmonė Johnsosn&Johnsons, gūdžiais 1982 metais (net manęs dar nebuvo
turėdama problemų dėl Tylenolio, kai Čikagoje nuo jo mirė keletas pacientų, spjovė į pelną ir susigrąžino visas vaistų partijas, be to, su kaupu kompensavo patirtą žalą, nors to nereikalavo valstybės kontrolieriai, mat apsinuodijimai buvo tik regioninio masto. Tai buvo toli gražu neįprastas žingsnis bendrovei, kuri viešai listinguojama akcijų biržų sąrašuose.
Šiuo metu J&J yra devinta pasaulyje pagal rinkos kapitalizaciją. Akcininkai investicijų grąža nesiskundžia, nors dar 1943 metais ponaitis Johnsonas deklaravo savo atsakomybę prieš klientus, bendruomenę, o tik paskiausiai prieš akcininkus. Šią strategiją įmonė taiko iki šiol. Na, taip, tai irgi galima pavadinti kraštutinumu ir tikriausiai tai išskirtinai labai reikalinga tokio pobūdžio įmonei kaip J&J, kuri gamina maistukus vaikučiams.
Šiais laikais neabejotinai tokia strategijos kryptis privaloma visiems, o mūsiškieji mobiliojo ryšio operatoriai savo kailiu patyrė, kaip skaudžiai gali atsiliepti noras užsitikrinti finansinį stabilumą. Klientai dabar pastabūs, atskiria įmonės tikslus, ką nors nuslėpti tapo neįmanoma, veidmainystė informacijos amžiuje akimirksniu iškyla į paviršių. Taigi užuot maskavus tikruosius įmonės tikslus, geriau jau tuos tikslus pakeisti.
Viskas įsibėgėja, CCO (Customer Chief Executive) tampa geidžiamiausia ateities profesija, paslaugos ir produktai kuriami klientams, o ne beveidžiai rinkai, mažytė pelno auka vardan klientų šypsenų tampa gana įprasta. Nuo to visiems geriau. Aišku visada svarbu nepersistengti…
Share on Facebook