Pasveikęs Stevas Jobsas ėmėsi naujo Apple projekto nelabai pretenzingu pavadinimu iPad. Įprastu ir patikrintu stiliumi stipriai nukraujavusių pasaulio vartotojų teismui pristatytas planšetinis kompiuteris. Rodos, nieko naujo, tiesiog nauja forma, bet tuo ir nuostabus visas Apple portfolio, tuo jis įdomus ir pasaulio žiniasklaidai bei komentatoriams.

Šį produktą lydintys straipsniai liečia kitą daug kam jautrią temą – ar iPad gali pakeisti knygas, taip kaip iPod pakeitė CD? Istorija ir praktika rodo, kad Apple sugeba keisti vartotojų įpročius ir technologijų naujoves priartinti estetikos ir emocijų kanalais. Visgi ar įmanoma pasipriešinti spausdintinių knygų kultūrai, kurios šaknys siekia kone 600 metų?

Šia kryptimi ramiai ir kryptingai dirba Amazon su Kindle, Sony su Reader, Nintendo DS, kurie sutalpina tūkstančius elektroninių knygų delninio kompiuterio ekrane. Tačiau tai netampa masišku reiškiniu. Gal kas paprieštarautų, kad kažin, ar prognozės apie 6 milijonų elektroninių knygų skaitytuvų pardavimą 2010-aisiais neliudija masiškumo, tačiau ar bent vienas jūsų pažįstamas turi tokį įrenginį? Vienas turi? Pasisekė!

Vis dėlto jeigu šios rinkos imsis tokie galingi pardavimo kanalai kaip iTunes ar Google, pasaulis neliks to nepastebėjęs. Juolab, kad mūsų dienotvarkė stipriai skaitmenizuojasi. Knygų skaitymas elektroniniu formatu gali tapti truputi bauginančios realybės, kur esam „nuolat prisijungę“, papildymu. Kaip rašo Tim Adams Šiaurės Atėnuose išspausdiname straipsnyje, “vienas veiksmas internete veda prie kito”, mes esame nuolatiniame „žiediniame“ procese priešais kompiuterio ekraną., t.y. “jeigu sektume savo internete aplankytų vietų istoriją, atrastume ne naratyvą, o pasikartojimus”. Taigi knyga arba lieka nuošalyje, arba įtraukiama į elektroninių (žalingų?) įpročių rinkinį kartu su YouTube, Twitter ir kitais. Nuostabu, jeigu tai pasitarnaus knygų skaitomumui ir prieinamumui didinti. Tačiau tas pats autorius klausia, ar toks skaitytojas „turės valios perskaityti ekrane didžiuosius socialinius romanus“? (apie dabartinių moksleivių dėmesio stoką jau esu rašęs).

Tačiau yra nenuginčijamų pliusų, kuriais aukštai iškėlę mojuos minėtų įmonių rinkodaros specialistai: a) knygos bus pigesnės, b) smarkiai padidės jų kiekis, c) bus atrasti nauji plunksnos (šiuo atveju skamba keistai) talentai, d) pasak The Economist, tai galbūt išgelbės laikraščių pramonę, e) galiausiai miškas padėkos.

Taigi yra vienintelė kliūtis – “skaitymo akto fiziškumas”. Na, ir milžiniška spaudos pramonės mašina, kuri puikiai suvokia savo tragiškumą.

Pagrindinė įmonių strategija didinti akcininkų vertę man visada atrodė mažų mažiausiai netobula. Ar tikrai vertė, kuri apskaičiuojama tam tikromis standartinėmis formulėmis ir kurios kintamaisiais buhalterijoje gali būti gudriai manipuliuojama, iš tikro yra tikroji įmonės vertė? Visokie perkainavimai, atidėjimai, P/E lūkesčiai paverčia įmonės finansų departamentą pačiu svarbiausiu įmonės veikloje, o tik po to eina gamyba, pardavimas, R&D. Aš neneigiu, kad tai velnioniškai svarbu, bet ar tai turi būti tikslas Nr. 1?

Man labai patiko Rogerio Martino (Rotmano vadybos mokyklos dekano) straipsnis, publikuotas Harvard Business Review. Jame iškeliama mintis, kad pagrindinis vadovybės tikslas – didinti įmonės vertę, yra atgyvenęs ir ne iki galo pasiteisinęs. Tai rodo ir įvairūs skandalai, na, ir toks mažmožis kaip dabartinė finansų krizė. Jis siūlo pagrindiniu tikslu laikyti klientų pasitenkinimo didinimą, o tai reiškia didinti jų skaičių ir daryti viską, kad jie liktų lojalūs.

Pasak straipsnio autoriaus, įmonės strategams, kurie orientuoti į akcijų vertę, neįdomi dabartis – tik ateitis ir jos lūkesčiai. Akcininkas parduoda akcijas, jeigu mano, kad ateityje jos bus vertos mažiau, arba perka, jeigu mano, kad ateityje, jos bus vertos daugiau. Tai neturi nieko bendra su dabartimi. Dabartis tampa tik atskaitos tašku. 2006 metais už Google akciją mokėta P/E (kainos ir pelno santykis) padauginus iš 35. Aš tik bandau įsivaizduoti, koks P/E yra Twitterio, Facebooko ir YouTube‘o, kurie dar neturi sugalvoję rimto pajamų modelio.  Taigi įmonės vadovybė nusiteikusi didinti lūkesčius. Galbūt netgi užsiimti viešaisiais ryšiais apie ypač perspektyvų savo verslo sektorių, braižyti grafiškai tobulas kreives ppt skaidrėse, pasinaudoti puikia iškalba ir charizma akcininkų susirinkime.

Rogeris Martinas prisiminė pavyzdį, kaip įmonė Johnsosn&Johnsons, gūdžiais 1982 metais (net manęs dar nebuvo turėdama problemų dėl Tylenolio, kai Čikagoje nuo jo mirė keletas pacientų, spjovė į pelną ir susigrąžino visas vaistų partijas, be to, su kaupu kompensavo patirtą žalą, nors to nereikalavo valstybės kontrolieriai, mat apsinuodijimai buvo tik regioninio masto. Tai buvo toli gražu neįprastas žingsnis bendrovei, kuri viešai listinguojama akcijų biržų sąrašuose.

Šiuo metu J&J yra devinta pasaulyje pagal rinkos kapitalizaciją. Akcininkai investicijų grąža nesiskundžia, nors dar 1943 metais ponaitis Johnsonas deklaravo savo atsakomybę prieš klientus, bendruomenę, o tik paskiausiai prieš akcininkus. Šią strategiją įmonė taiko iki šiol. Na, taip, tai irgi galima pavadinti kraštutinumu ir tikriausiai tai išskirtinai labai reikalinga tokio pobūdžio įmonei kaip J&J, kuri gamina maistukus vaikučiams.

Šiais laikais neabejotinai tokia strategijos kryptis privaloma visiems, o mūsiškieji mobiliojo ryšio operatoriai savo kailiu patyrė, kaip skaudžiai gali atsiliepti noras užsitikrinti finansinį stabilumą. Klientai dabar pastabūs, atskiria įmonės tikslus, ką nors nuslėpti tapo neįmanoma, veidmainystė informacijos amžiuje akimirksniu iškyla į paviršių. Taigi užuot maskavus tikruosius įmonės tikslus, geriau jau tuos tikslus pakeisti.

Viskas įsibėgėja, CCO (Customer Chief Executive) tampa geidžiamiausia ateities profesija, paslaugos ir produktai kuriami klientams, o ne beveidžiai rinkai, mažytė pelno auka vardan klientų šypsenų tampa gana įprasta. Nuo to visiems geriau. Aišku visada svarbu nepersistengti…